Daugelis iš mūsų atmintinai mokame Salomėjos Nėries nuostabaus grožio eilėraščio „Senelės pasaka“ pirmąsias eilutes. Apšerkšniję mūsų žiemos, balta balta kur dairais… Tačiau ne visi turbūt žinote, kad Nėris šį eilėraštį kūrė gyvendama Paryžiuje ir labai ilgėdamasi sniego. Ten žiemos būdavo besniegės. O dabar jau ir Lietuvoje sniego pasiilgstame. Ar pamenate, kaip jis gurgždėdavo po kojomis vaikystėje, kaip žiburiuodavo žibintų apšviestas, šaltukui gnaibant nosis ir veidukus?.. O šiemet ir Kalėdas, ir Naujuosius atšventėme su lietumi. Tik jūsų tekstuose kartais švelniai, graudžiai, kartais žaismingai spindėjo žiemos pasaka... Visų jų spausdinti negalime: pritrūktų vietos, o tekstai panašūs, tad sunku būtų išskirti tą vieną, ypatingąjį. Mums ypatingi jie visi. Tad šį kartą tebūnie fragmentų mozaika. Ačiū, kad kuriate ir dalijatės.
Irina Pachomova (Kazitiškio kaimas, Ignalinos r.) redakcijai atsiuntė ranka rašytą laiškelį ir eilėraščių, kuriuose jautriai kalba visiems tiems, kurie gali girdėti širdimi. Nemažai tekstų sugulė į knygelę, kurią, anot autorės, galima rasti Kazitiškio bibliotekoje. O iki mūsų atkeliavo „Pirmasis sniegas“, „Gimtadienis“, „Skausmas“ ir „Laiškas tėvui“. Tėvelio jau seniai nėra, bet padėkos žodžiai lieka:
Tėveli, Tau rašom laiškelį,
Kad Tu mus išklausytum.
Tėve, kaip gera būti prie Tavęs prisiglaudus,
Tavo švelnūs žodžiai ramina mūsų širdis.
Vaikų meilė tėvams ir tėvų ‒ vaikams yra amžina, nepriklausanti nei nuo laiko, nei nuo metų laikų. Joje galima semtis ir jėgų gyventi, ir įkvėpimo kurti.
Vida Malakauskienė (Padvariai, Kretingos r.) į eilėraštį „Mano tėtis“ taip pat sudeda visą šilumą, su kuria prisimena vaikystės dienas, ir apgailestauja, kad artimųjų jau seniai nėra. O jos eilėraštyje „Nauji metai“ krintančios žvaigždės nušviečia žmonių širdis, kuriose ima skambėti muzika. Autorės palinkėjimas visiems būtų toks:
Visiems po svajonę, po džiaugsmo lašelį,
Visiems šiek tiek laimės, sėkmės dovanų,
Te angelas sargas kiekvieną mūs šildo,
Apsaugos ir laimins, lydės visados.
Irenos Eitavičienės (Kretinga) tekstai mus užlieja įspūdingomis šalimais esančios jūros patirtimis:
Kaip gera...
gera man prie jūros
Toks vienišas didžiulis pasaulis
O aš prie krašto jo guliu
Ir saulę delnais ridenu.
Kituose eilėraščiuose autorė, stebėdama besikeičiančius metų laikus, apmąsto ir žmogaus gyvenimą, kuriame taip pat būna ir pakylėjimų, kai norisi dainuoti su lakštutėmis, ir žiemų, kuomet užšąla buvę jausmai, ir vėl pavasarių, kai juos vėl bando žadinti vyturiai už lango, bet galiausiai laukimą nutraukia neišvengiama mirtis: Taip tirps laukimo valanda / Ir ją uždengs juoda marška.
Nuolatinė Bičiulystės skaitytoja Kristina Puronaitė (Kupiškis) taip pat atsiuntė nemažai žiemiškų eilėraščių, kuriuose pradedant adventiniais pamąstymais, ramybe ir susikaupimu laukiant Kūdikėlio Jėzaus gimimo keliaujama link Kalėdų ir Naujųjų metų linksmybių. Autorė į tekstus intuityviai įpina vaikystės patirtis, teigdama, kad amžius ‒ nesvarbu, juk Dievui visi esame vaikai, tokie pat tyri kaip angelėliai, kuriuos jis siunčia į žemę kaip taikos pasiuntinius (eilėraštis „Angelėlių dosnumas“):
Angelėli baltasai,
Dievo stebuklėli,
Iš Dangaus platybių nusileidęs
Kaip Taikos simbolis,
Kaip Meilės ir didybės siluetas.
Viename iš eilėraščių K. Puronaitė sumaniai panaudoja iš vaikystės gerai visiems žinomą posakį „zuikį pagavo“:
Jau prisnigo nemažai
Ir šaltukas mus sugavo.
Eisim Kalėdų švęsti,
Pasigavę zuikučius sniego pusnyje.
Taip prasideda šėlionės ir linksmybės eilėraštyje „Zuikučių kvietimas šokiui“. Netikėtu paradoksu nustebina „Šilta snaigė“. Suklūsti ‒ kodėl ji šilta? Paaiškėja netrukus: Esi šilta snaigė, / Atnešusi man šilumą širdin. Snaigės mažumas, švelnumas asocijuojasi su šiluma, o šiluma ‒ su draugyste. Todėl ir širdį užlieja šiluma. Kalbėtoja, snaigei prigludus, jau nebesijaučia viena. Todėl kitame eilėraštyje, taip ir pavadintame ‒ „Kalėdinis / Naujametinis sveikinimas“ tokių patirčių linki ir kitiems:
Kad snigtų Jūsų širdyse
Didelėmis, puošniomis snaigėmis,
Kurios rastų prieglobstį pas Jus.
Nieko nėra gražiau
Už šalčio ir šilumos sąjungą
Ypač žmonių širdyse.
Ir Kalėdos, Ir Naujieji jau liko už nugarų ‒ vėl teks įsisukti į kasdienius darbus, tačiau nepamirškime, kad nuoširdžiai ištartas linkėjimas ‒ lyg sėkla, kritusi į derlingą širdies žemę. Ir, pamatysite, pavasariui atėjus tie linkėjimai sužydės, ims pildytis. O kol kas pabūkime dar toje baltoje, spindinčioje žiemos pasakoje, kurią į eilėraščius perkėlėte iš vaikystės ir svajonių.
