Jau daugiau nei dvejus metus Lietuvos įstaigų ir institucijų interneto svetainės turėtų atitikti tarptautinės prieinamumo direktyvos reikalavimus, t. y. būti patogios ir tinkamos vartotojams ir vartotojoms su negalia. Nors anaiptol ne visos šalies viešojo sektoriaus svetainės iš tiesų yra prieinamos, Lietuvos negalios organizacijų forumo (LNF) komunikacijos projektų vadovė Simona Aginskaitė mano, kad esame gerame kelyje.
Kokia yra dabartinė situacija?
Prieš šešerius metus, spalio 26 d., buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl viešojo sektoriaus institucijų interneto svetainių ir mobiliųjų programų prieinamumo. Šis dokumentas ES šalis įpareigojo užtikrinti, kad iki 2020 metų rudens visos valstybinių institucijų interneto svetainės būtų prieinamos žmonėms su negalia. Mobiliosioms programoms šis reikalavimas galioja nuo 2021 metų vasaros.
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos kalbinama S. Aginskaitė teigia, kad nėra tiksliai žinoma, kiek Lietuvos interneto svetainių atitinka direktyvą. Pasak jos, vertėtų pažvelgti į Informacinės visuomenės plėtros komiteto 2021 metais atliktą analizę. Šis tyrimas parodė, kad iš atrinktos 131 viešojo sektoriaus svetainės, vertintos supaprastintu stebėsenos metodu (automatiniais įrankiais), trūkumų neturėjo tik 3. „Svetaines prižiūrintiems asmenims pranešta apie klaidas ir jiems suteikta galimybė pasitaisyti. Iš tų 128, kuriose rasta klaidų, apie 60 proc. atsiliepė teigdamos, jog klaidas ištaisė arba dirba, kad jos būtų ištaisytos. Tai priimta kaip pagrįstas atsakymas. Reikia suprasti, kad prieinamumo užtikrinimas yra ilgas procesas“, – sako ji.
LNF sistemingo tikrinimo neatlieka, tačiau bendrą situaciją ekspertė vertina gana pozityviai. „Pačios institucijos, tokios kaip „Sodra“ ar Valstybinė mokesčių inspekcija, kreipiasi į žmonėms su negalia atstovaujančias organizacijas. Įstaigos nori, kad jų paslaugos būtų prieinamos, tiesiog jų platformos, informacijos, kurią turi pateikti, apimtys yra labai didelės, todėl rezultatai dar nėra visiškai tenkinantys. Tai normalu, nes procesas užima laiko“, – pasakoja S. Aginskaitė.
Ekspertės teigimu, viešojo sektoriaus interneto svetainių pokyčiai, lyginant su situacija, buvusia tik priėmus direktyvą, yra akivaizdūs. „Puslapiai vizualiai daug „švaresni“ ir suprantamesni, meniu medžiai aiškesni, antraštės išskirtos pagal lygius“, – priduria LNF komunikacijos projektų vadovė. Kaip geruosius pavyzdžius ji įvardija Užimtumo tarnybos ir Lietuvos geležinkelių puslapius. „Pastarasis anksčiau buvo nepatogus, neprieinamas – aklieji savarankiškai negalėjo nusipirkti bilietų, bet dabar neregiai šia svetaine labai džiaugiasi. Net vietas vagonuose gali pasirinkti sau prieinamu būdu“, – džiaugiasi S. Aginskaitė.
Nors direktyva verslui neprivaloma, skaitmeninės informacijos ir paslaugų prieinamumo svarbą supranta ir privačios įmonės. Pasak ekspertės, dauguma didžiųjų elektroninių parduotuvių, bankų savitarnos svetainių ir maisto užsakymo platformų yra itin prieinamos. Jei ir būna kokių netikslumų ar nepatogumų, jie noriai šalinami.
Tiesa, esama ir ne tokių pozityvių pavyzdžių. Vienas jų – tarpmiestinio transporto sektorius. „Tarpmiestinio susiekimo paslaugą dažnai teikia privačios kompanijos, kurių interneto svetainės nėra tinkamos. Pavyzdžiui, „Kautra“. Įmonės programos yra neprieinamos, todėl neregiai negali savarankiškai nusipirkti bilietų.
Nuo ko pradėti?
Interneto svetainių prieinamumo užtikrinimas – skirtingų žinių ir kompetencijos reikalaujantis procesas. Jis nebūtinai bus brangus, tačiau jam reikia daugiau laiko nei „įprastam“ svetainės kūrimui. „Kai kalbame apie prieinamumą, visada raginame turėti strategiją – išskirti prioritetus, tikslus, kurių būtų siekiama žingsnis po žingsnio kad ir dešimt metų. Puslapiuose pravartu paskelbti vadinamuosius prieinamumo pranešimus. Tokie pranešimai yra informacija vartotojams, kas svetainėje yra prieinama, kas – dar ne, kuria linkme judama“, – pasakoja ekspertė.
Norintiems kurti arba atnaujinti interneto svetainę, S. Aginskaitė pataria pirmiausia stengtis, kad visa informacija būtų prieinama daugiau nei vienu pojūčiu. Pavyzdžiui, jei pateikiamas vaizdas, jis turi būti aprašytas alternatyviu tekstu, jei skelbiamas garso ar video įrašas, jis turi būti papildytas subtitrais ir pan. Svetainės struktūra ir meniu turi būti aiškūs, informacija išdėstyta naudojant skirtingo lygio antraštes, vartotojai ir vartotojos turėtų galėti puslapiuose naviguoti klaviatūra arba balso įvestimi (aktualu mobiliosioms versijoms). Dizainas neturėtų išsikraipyti keičiant mobiliojo telefono ekrano padėtį ar koreguojant kitus nustatymus. Daugiau patarimų, kaip kurti universalią svetainę, galima rasti LNF parengtoje atmintinėje.
Kita svarbi prieinamumo užtikrinimo stadija – testavimas. Informacinės visuomenės plėtros komitetas pateikia įrankius, kuriais galima patikrinti, ar interneto svetainė atitinka prieinamumo reikalavimus. Pasinaudojus automatinėmis tikrinimo programomis galima nustatyti, kokias klaidas vertėtų ištaisyti. Šis metodas yra vertingas, tačiau nereikėtų juo apsiriboti. „Visada sakome, kad yra dalykų, kurių neapčiuopia automatiniai įrankiai. Rekomenduojame kreiptis į aklųjų ir silpnaregių organizacijas. Jos gali patikrinti, kaip svetainės turiniu naudosis žmonės su regos negalia. Kartais puslapis teoriškai atitiks prieinamumo reikalavimus, bet realybėje bus labai nepatogus, bus sunku rasti reikiamą informaciją“, – teigia LNF komunikacijos projektų vadovė.
Lietuvos institucijų interneto svetainės ir mobiliosios programos dar nėra prieinamumo etalonai, tačiau situaciją S. Aginskaitė vadina žmonių su negalia ir jų atstovų (-ių) vykdytos advokacijos sėkmės istorija. „Vyriausybė išgirdo. Ji ne tik turi ambiciją įgyvendinti direktyvoje įtvirtintus privalomus dalykus. Seime jau pateikti drauge su negalios organizacijomis parengti siūlymai rekomenduojamas alternatyvas – informacijos pritaikymą žmonėms su intelekto ar klausos negalia – padaryti privalomomis“, – apibendrina ekspertė.
Lygių galimybių tarnybos inf.
