16
A, Spa
9 Nauji straipsniai

Autizmas – Lietuvoje dar neatrasta žemė

Mokytojai, tėvai, socialiniai pedagogai konferencijoje sėmėsi žinių apie autizmą.

Tolerancijos link
Nustatymai

Autizmo spektro sutrikimas diagnozuojamas vis dažniau. Vis dėlto apie jį žinome dar palyginti nedaug. Autistiški vaikai dar nesulaukia tinkamos pagalbos ugdymo įstaigose, dažnai lieka nesuprasti visuomenėje. Vis dėlto geriau susipažinus su autizmu ir suteikus tinkamą pagalbą šį sutrikimą turintieji gali puikiai prisitaikyti visuomenėje. Apie tai kalbėta Vilniuje surengtoje tarptautinėje konferencijoje. 

Lena Nilsson Švedijoje rūpinasi autizmo spektro sutrikimą turinčiųjų ugdymu.

Sunku sulaukti tinkamos pagalbos

Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos narė Kristina Radžvilaitė pasakoja, kad Lietuvoje labai nedaug specia­listų žino, kaip mokyti autizmo spektro sutrikimų turinčiuosius. Deja, nei pedagogai, nei logopedai nėra specialiai tam paruošti, dar tik pradedama tai daryti. Todėl kai vaikui ateina laikas įsitraukti į ugdymo procesą, tėvai susiduria su daugeliu sunkumų. K. Radžvilaitė savo autizmo spektro sutrikimą turintį vaiką pasirinko leisti į specialiąją mokyklą. Ji sako tikėjusis, kad ten gaus tinkamą ugdymą. Bet taip nėra. Nors klasės nedidelės, tačiau kartu mokosi ir vaikas su Dauno sindromu, ir su cerebriniu paralyžiumi, ir su autizmu. „Netgi specialiojoje mokykloje, jeigu yra sunkus autizmas, tam vaikui reikėtų žmogaus šalia, asmeninio pagalbininko. Bet taip šiandien būna labai retai, – sako K. Radžvilaitė. – Visus šiuo vaikus turi mokyti viena mokytoja ir jos padėjėja.“

K. Radžvilaitės teigimu, autizmo sutrikimą turintys vaikai, kuriems nėra nustatytas intelekto sutrikimas, turi lankyti bendrojo ugdymo mokyklas, tačiau tai irgi labai sudėtinga. Vaikas gali būti intelektualiai labai pažengęs ir žinoti daugiau negu bendraamžiai, būti puikus matematikas, bet socialine, emocine raida – gerokai mažiau išsivystęs. Autistiškas vaikas nesupranta socialinio konteksto, sunkiai prisitaiko prie aplinkos ir tai pasireiškia jo agresija ar netinkamu elgesiu. Mokytojui kyla didžiuliai iššūkiai – ką daryti, jei vaikas visą dieną neišlenda iš po suolo arba tampa agresyvus. Tam reikia tinkamai pasiruošti. Pasak K. Radžvilaitės, labai svarbus ir mokyklos vadovo palaikymas – kiek mokytojui bus suteikiama pagalbos. Pedagogai turėtų dažniau lankytis įvairiuose mokymuose, konferencijose. Deja, jų tokiuose renginiuose susirenka nedaug. Trūksta ir specialistų. Pavyzdžiui, vaikas, turintis didelių kalbos sutrikimų, gauna vos 1 valandą logopedo pagalbos per savaitę, nors jos reikėtų kasdien.

Vis dėlto K. Radžvilaitė džiaugiasi, kad yra ir teigiamų poslinkių. Mokykloje, kurią jos vaikas lanko, vykdomi įvairūs projektai, mokytojos kasdien informuoja, kaip sekasi, ir pan.

Pasak K. Radžvilaitės, būtent tėvai yra tas variklis, kuris skatina gerus pokyčius, inicijuoja mokslinius tyrimus ir pan. Ji įsitikinusi, kad ir ugdymo procesas būna kur kas sėkmingesnis, jei tėvai į jį įsitraukia.

Panevėžio Skaistakalnio pagrindinės mokyklos mokytojos Jolanta Vaitkevičienė ir Nijolė Veličkienė.

Mokytojams labai sunku

Panevėžio Skaistakalnio pag­rindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Jolanta Vaitkevičienė sako, kad 8 iš 24 jos mokinių turi specialiųjų ugdymosi poreikių, tarp jų yra ir turintis autizmo spektro sutrikimą. Mokytojai labai sunku prisitaikyti prie kiekvieno poreikių ir galimybių. Padėjėjas į klasę ateina ne visada, o autizmo spektro sutrikimą turinčiam vaikui individualios pagalbos reikėtų nuolat. Jei mokytoja skiria dėmesį šiam vaikui, visa klasė turi dirbti savarankiškai. Pasak J. Vaitkevičienės, dažniausiai mokytojai patys turi surasti metodų ir būdų, kaip geriausiai padėti vaikui.

Nijolė Veličkienė – Panevėžio Skaistakalnio pagrindinės mokyklos rusų kalbos mokytoja. Jos teigimu, dirbti su specialiųjų poreikių vaikais – tikras iššūkis, ypač jei klasėje jų yra ne vienas ir ne du. Jie dažnai nemoka gerai lietuviškai, o ką sakyti apie užsienio kalbą, kurios net abėcėlė visai kita. Mokytoja apgailestauja, kad mokytojo pagalbininkas skiriamas tik į vadinamųjų pagrindinių dalykų pamokas, rusų kalba prie tokių nepriskiriama.

Šiaulių universiteto profesorė Stefanija Ališauskienė pabrėžė, kad Lietuvoje 11 proc. moksleivių turi specialiųjų ugdymosi poreikių. 98,2 proc. iš jų mokosi bendrojo lavinimo mokyklose. Ir tik maža dalis – specialiosiose ugdymo įstaigose. Tačiau ar visada vaiko ugdymas kartu su kitais jam tinka geriausiai, profesorė nesiima vienareikšmiškai vertinti. Jos manymu, jei vaikas bus „įmestas“ į mokyklą be jokios pagalbos, jei aplinka nebus palaikanti ir skatinanti, naudos iš to daug nebus. Turi sistemingai veikti visos grandys kartu: švietimo politika, švietimo pagalbos sistema, pedagogų parengimas, tėvų ir kitų NVO įsitraukimas. Ypač svarbu, kad tinkamą pagalbą gautų mokytojas. Deja, pasak S. Ališauskienės, pas mus dar yra labai daug nesusikalbėjimo.

 

Švedijoje taip pat ne viskas tobula

Konferencijoje pranešimą skaičiusi ir praktine patirtimi, kaip pažinti autizmo sutrikimų turinčiuosius ir kaip konkrečiai jiems padėti, pasidalijusi dr. Lena Nilsson pasakojo, kad Švedijoje laikomasi nuostatos, jog visi vaikai turi lankyti bendrojo lavinimo mokyklą. Negalia – ne išimtis. Yra vos keletas specializuotų ugdymo įstaigų, kuriose lavinami tik autizmo sutrikimų turintieji, visiškai nepritapę įprastoje švietimo sistemoje. Paprastai vaikui, kuris turi mokymosi sunkumų, klasėje yra skiriamas pagalbininkas. Vis dėlto, pasak L. Nilsson, pagalba vaikui ne visada yra tinkama, nes asistentai dažnai neturi tinkamo pasirengimo, ne visi nori mokytis ir tobulėti.

L. Nilsson įsitikinusi, kad autistiškiems vaikams suteikus reikiamą pagalbą, jie vėliau gali puikiai prisitaikyti visuomenėje. Pavyzdžiui, moteris pasakoja kartą susipažinusi su žmogumi, kuris buvo labai tylus, kompanijoje jautėsi nejaukiai, tačiau paaiškėjo, kad jis yra vienas geriausių „Volvo“ gamyklos inžinierių. Vyriškio autistiškos savybės jam darbe labai padėjo – jis galėdavo valandų valandas sėdėti ir analizuoti smulkias detales. L. Nilsson teigimu, autistai nepakeičiami, kai reikia dirbti su konkrečiais faktais. Tiesiog reikia matyti ne žmogaus diagnozę, o jo stiprybes ir leisti joms pasireikšti.

Pasak L. Nilsson, valstybė tik laimės, jei pasirūpins specialiųjų poreikių turinčiųjų tinkamu lavinimu ir taip suteiks jiems raktą į normalų socialinį gyvenimą. Tai kainuoja kur kas pigiau, nei rūpintis jais visą gyvenimą.

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt