16
T, Spa
15 Nauji straipsniai

Talačkoniai – išskirtinė vieta su tūkstančiais draugiškų šypsenų ir rankos paspaudimų

Į Balsių malūną paminėti Baltijos kelio 30-mečio susirinko per pora tūkstančių neįgaliųjų.

Tolerancijos link
Nustatymai

Lietuvos neįgaliųjų draugijos (LND) rengiamas tradicinis likimo bičiulių susitikimas Talačkoniuose (Pasvalio r.) šiemet buvo neeilinis. Prieš 40 metų tuometis „Įstros“ kolūkio pirmininkas Povilas Džiūvė, nepabūgęs sustiprinto pareigūnų dėmesio neįgaliųjų sambūriams, pakvietė juos rinktis kolūkio kultūros namuose. Nuo 1979-ųjų jie čia suvažiuoja kasmet. Norinčiųjų pasimatyti, paspausti bičiuliui ranką, apsikabinti kasmet vis gausėja. Ankšta tapusią buvusių kultūros namų salę pakeitė gražiame gamtos prieglobstyje įsikūręs Balsių malūnas, o vietoj kelių dešimčių, šimtų neįgaliųjų šį vidurvasarį čia susirinko daugiau kaip pora tūkstančių žmonių. 

Gyvybinga tradicija nenutrūks

Sveikindama į Balsių malūną iš atokiausių šalies kampelių – Zarasų ir Šalčininkų, Lazdijų ir Skuodo, Kalvarijos ir Kretingos, Pagėgių ir Visagino bei daugybės kitų miestų ir rajonų susirinkusiuosius LND pirmininkė Jelena Ivančenko neslėpė džiugesio: „Kaip gera, kad neblėsta, o tik stiprėja mūsų vienybė, kad norime ir galime susitikti, pasidalyti smagiomis gyvenimo akimirkomis, pajusti bičiulio petį rūpesčiams prispaudus.“ Jokie technologiniai pasaulio stebuklai neatstos nuoširdaus draugo žodžio, suprantančių akių žvilgsnio, skaudžios tylos minutės. Ja LND pirmininkė pakvietė pagerbti šio susitikimo jau nebesulaukusio neįgaliųjų judėjimo pradininko, vieno iš šių susitikimų iniciatorių ir nuolatinio jų dalyvio biržiečio Egidijaus Šato atminimą. Dar pernai visomis išgalėmis į Talačkonius besiveržusį, bet medikų pritarimo tokiai kelionei nesulaukusį Egidijų slaugos ligoninėje aplankę Zinaida Jurėnienė ir Edvardas Stankus pasidalijo išmaniajame telefone įamžintomis šventės akimirkomis. Tai buvo paskutinieji Egidijaus Talačkoniai.

Nuo pat pirmųjų susitikimų, į kuriuos neįgalieji rinkdavosi kaskart vis kito bičiulio sodyboje, pasimatyti su draugais atvykstanti Rasa Čiapienė neslėpė nerimo: ar be Egidijaus bus kam rūpintis šių susitikimų tęstinumu? Vis mažiau neįgaliųjų judėjimo veteranų ir čia sutinkanti moteris apgailestavo, kad daugelis jų dėl garbaus amžiaus ir sunkėjančios negalios vėl tarsi lieka tarp keturių sienų. Gerai, jeigu jais pasirūpina miesto ar rajono neįgaliųjų draugija, pakviečia vykti kartu. Dabar kone visos draugijos turi neįgaliųjų vežimėliais keliauti pritaikytus autobusiukus, tad ir nevaikštantiems žmonėms prob­lemų neturėtų kilti. Tik ar užteks jiems rūpesčio ir dėmesio, kai nebus kam paskambinti, nusiųsti elektroninį laiškelį, paraginti, kaip darydavo E. Šatas?

Jai ir kitiems „Draugystės“ būrelio senbuviams įteikdama svarbiausius ir įsimintiniausius Lietuvos neįgaliųjų draugijos faktus užfiksavusią knygą „Kartu esame stipresni“ LND pirmininkė J. Ivančenko patikino, kad ši prasminga tradicija tikrai nenutrūks, o LND negailės pastangų, kad kasmet ji vienytų ir telktų dar daugiau žmonių. „Susitikimai Talačkoniuose – tai ne tik istorija. Tai ir tam tik­ra duoklė ir pagarba žmonėms, daugiau kaip prieš keturis dešimtmečius išdrįsusiems prabilti apie savo gyvenimo skaudulius, inicijavusiems judėjimą už lygias neįgaliųjų teises“, – sakė J. Ivančenko.

LND pirmininkė Jelena Ivančenko neįgaliųjų veteranams pažadėjo: susitikimai tęsis.

 

Šventiniame renginyje – karinės technikos paroda.


Kiekvienas susitikimas ir panašus, ir skirtingas

Keturis dešimtmečius Talačkoniuose vykstantys neįgaliųjų susitikimai turi savo tradicijas, bet kasmet jų dalyviams LND pateikia ir kokią nors staigmeną. Šiemet į Balsių malūną suvažiavusiųjų laukė net keletas netikėtumų.

Į šventę besirenkančius žmones pasitiko plazdančios vėliavos. Pasvalio rajono savivaldybės Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vedėja Ramutė Ožalinskienė sako, kad sužinojusi, jog šiųmetis susitikimas bus skirtas svarbiai datai – Baltijos kelio 30-mečiui paminėti, sugalvojo, kaip jam suteikti kuo daugiau iškilmingumo, sužadinti patrio­tinius jausmus. „Įvairių švenčių proga savo miestą vėliavomis puošiame, pamaniau, kad čia jos taip pat labai tiktų. Prie mūsų trispalvių tereikėjo pridėti Latvijos ir Estijos vėliavas“, – šypsosi moteris. Trijų Baltijos sesių vėliavas scenoje išskleidė ir Ukmergės rajono neįgaliųjų draugijos meno kolektyvas „Goda“.

Dar labiau šią idėją sustiprino iš Latvijos atvykę svečiai – jungtinį pasirodymą surengęs mišrus senjorų choras „Atbalss“ ir mišrus choras „Vivat“. O Panevėžio rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė Aurelija Petronienė pasirūpino specialiai Baltijos kelio 30-mečiui skirtais ženkliukais, kuriais pasipuošė ne tik šios organizacijos nariai, bet ir daugelis šventės svečių. Ir vėliavėlių, kuriomis rugpjūčio 23-iąją bus galima pamojuoti, nepamiršo.

Šauniosios Pagėgių siuvėjos Gražina Sauspreikšaitienė ir Erika Jončienė.

Rankomis susikibę šventės dalyviai mojavo jomis ir Balsių malūne skambant Baltijos kelio himnu tapusiai trimis kalbomis skambančiai dainai „Bunda jau Baltija“.

Dar vienu siurprizu tapo susibūrimo vietos pakraštyje įsikūrę Lietuvos kariuomenės Karaliaus Mindaugo husarų bataliono kariai, išrikiuota karinė technika: šarvuotis, kulkosvaidžiai, kita įranga. Ši naujovė labiausiai domino vyrus ir vaikus. Prisiminę savo tarnybos kariuomenėje metus ne vienas ir prie šarvuočio vairo pasėdėjo ir automato vamzdį į taikinį nukreipė. Na, o vaikams didžiausia atrakcija tapo kareiviški dryžiai ant veidų, šalmas, žiūronai rankose – kone tik­rų tikriausi žvalgai...

Lolita Narkevičiūtė atvežė originalių papuošalų...

...o Zinaida Gečienė – riešinių.


Amatų kiemo šurmulys

Neįgaliųjų susitikimams per­sikėlus į Balsių malūną gimė dar vienas sumanymas, kurį šiandien jau drąsiai galime vadinti tradicija – tai rankdarbių mugė. Prasidėjusioje nuo vieno kito auksarankio atsivežtų dirbinių dabar savo išmonę joje pristato keliasdešimt sumaniausių neįgaliųjų.

Bene šeštus metus į Balsių malūną iš Panevėžio rajono, Smilgių, atvykstanti Zinaida Gečienė siūlė spalvotais karoliukų ornamentais išpuoštų riešinių. Moteris prisimena – pirmąją riešinę mezgė savaitę. Seniūnijoje papuošalus iš karoliukų verti besimokiusiai Zinaidai sesuo atvežė riešines ir padrąsino: „Pabandyk, tau turėtų patikti.“ Ilgokai studijavo, kaip tuos ornamentus į mezginį įkomponuoti, o išanalizavusi virbalų ėmėsi. Pradžia užtruko, bet naujas užsiėmimas taip įtraukė, kad nė neketina jo atsisakyti. Dabar per porą vakarų dailiausiais raštais riešines išmargina. Paprastus karoliukus pakeitė spalvoti, iš jų sukomponuoti ornamentai, gėlės. Auksarankė neslepia idėjų, naujų raštelių internete pasiieškanti. „Megzdavau ir anksčiau – kojines, šalikus, megztinius vaikams, batukus kūdikiams, – pasakoja moteris. – Dabar visi mezginiai, išskyrus riešines, iš rankų krenta. O jas beveik užsimerkus galiu megzti...“

Rankdarbiai – neatsiejama ir anykštėnės Alfonsos Burneikienės gyvenimo dalis. Niekada netrūksta jos papuošalais besidominčių žmonių. Originalios segės, pakabukai, stambūs kaklo papuošalai – sumani auksarankė kaskart ką nors nauja, nematyta pasiūlo. Šiemet ji atvežė iš karoliukų vertų, dekoratyviniais elementais paįvairintų juostelių akiniams. „Kai pati ant ne vietoje paliktų akinių atsisėdau, iškart suskubau į optikos parduotuvę juos prilaikančios juostelės pirkti. O kai ją rankose pavarčiau, pagalvojau: kodėl ji turi būti tokia nuobodi?“ – apie naujo dirbinio atsiradimą pasakoja Alfonsa. Ji šypsosi: labiausiai moterys pirko vilna apveltą muilą, akinių laikikliams teko antroji vieta, bet nemažai ir kitų papuošalų pardavė. „Kelionei į Šventąją štai ir užsidirbau“, – džiaugėsi Alfonsa.

Aurelija Petronienė Baltijos kelio 30-mečio ženklelį įsegė Zitai Kviklienei.

Pagėgių savivaldybės neįgaliųjų draugijos moterys į Balsių malūną atvežė įvairių siuvinių: pagalvėlių užvalkaliukų, servetėlių, maišelių, rankšluostėlių, šalikėlių, netgi skraisčių. Draugijos pirmininkė Loreta Stašinskienė sako, kad tai jų vykdomo Europos Sąjungos projekto, kuriame žmonės su negalia mokosi siuvimo amato, rezultatas. Projekto vadovė, daug metų siuvėja dirbusi Erika Jončienė šių įgūdžių jau apmokė 13 neįgaliųjų, laukia dar viena 7 žmonių grupė. Dailiai pasiūta prijuoste pasipuošusi jos mokinė Gražina Sauspreikšaitienė džiaugėsi – šie mokymai pagaliau paskatino ją išpakuoti bene prieš 20 metų įsigytą siuvamąją mašiną. Išardžiusi daugybę netiesiai nusiūtų siūlių, Gražina tikino ir patalynės komplektą, ir suknelę pasisiuvusi. „Dabar bus švarkelio eilė“, – ateities planais dalijosi moteris. O jeigu pačiai nepavyks, vadovė padės. „Visoms esu pasakiusi, kad tos, kurios iš tikrųjų norės pradėtą darbą tęsti, bet kada gali pagalbos kreiptis“, – tikino E. Jončienė.

Iš tradicinės neįgaliųjų šventės be lauktuvių namo niekas negrįžo. Išskirtinių varinių papuošalų atvežė pakruojiškė Lolita Narkevičiūtė, nematytais raštais megztų kojinių – Radviliškyje vykusiame kojinių mezgimo čempionate moderniausio rašto nominacijos apdovanojimą pelniusi kėdainiškė Milda Verkauskienė, dailiai ištekintų medinių indų – pasvalietis Alvidas Svilis, medinių suvenyrų – pakruojiškis Bronislavas Gedminas, molio dirbinių – tauragiškis Kęstutis Gavėnė ir daugelis kitų.

O į jubiliejinį renginį susirinkusiųjų nuotaiką labiausiai pakėlė įspūdingas grupės „Sare Roma“ pasirodymas.

Aldona MIILIEŠKIENĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt