15
S, Rugs
8 Nauji straipsniai

Savanorystė – geriausias būdas dalintis

Labdaros ir paramos fondo „Rugutė“ veiklą mugėje pristatė savanoriai Santana Neščerskaja ir Linas Vasiliauskas.

Tolerancijos link
Nustatymai

Vis sėkmingiau kelią besiskinančios savanorystės idėjos – jau ne išskirtinis dalykas, o norma. Ko gero, daugelis esame prisidėję prie savanoriškos „Maisto banko“ akcijos ir parėmę nepasiturinčius žmones, girdėję apie maltiečių savanorių atneštą sriubos dubenėlį vienišam senoliui, ne vienam pagalbos tarnybos vaikams ir paaug­liams „Vaikų linija“ savanorių sugrąžintą pasitikėjimą savimi ir tikėjimą gyvenimu. Šios ir dar būrelis savanorystės principu savo veiklą grindžiančių nevyriausybinių organizacijų buvo susirinkusios į verslo centre „Technopolis“ organizuotą mugę, kurioje dar kartą priminė, kad kiek­vienas iš mūsų savanorystei galime skirti savo laiko, energijos, žinių ir gabumų, ir kad tai daryti tikrai gera. 

Komandinė savanorystė irgi 

Porą metų pažintinius susitikimus su nevyriausybinėmis organizacijomis rengusi „Western Union Lietuva“ šiemet išplėtė šį renginį ir pakvietė prie jo prisijungti visą „Technopolio“ verslo centro bendruomenę – šioje teritorijoje įsikūrusiose įmonėse dirbančius daugiau kaip 5 tūkstančius žmonių.

„Tai jau trečias toks renginys. Jo tikslas – skleisti žinią apie savanorystę, apie tai, kad reikia atviriau žiūrėti į žmones, kurie galbūt truputį kitokie negu visi, – sako vieno iš „Western Union Lietuva“ departamentų vadovas Marius Kuprys. – Todėl ir kviečiame kuo įvairesnes organizacijas, kad jos papasakotų, ką veikia, kuo užsiima, kad čia dirbantys žmonės susimąstytų apie savanoriavimą.“

Pasak M. Kuprio, „Western Union Lietuva“ turi labai aktyvių žmonių, kurie dirba kaip savanorystės ambasadoriai. Tuo buvo galima įsitikinti ir besižvalgant po mugę. Prie organizatorių pastatytų palapinių nuolat prieidavo jauni žmonės, tei­raudavosi, kuo galėtų būti naudingi, kaip galėtų padėti. Kasparas Gruzdys, Neringa Potupienė ir kiti „Western Union Lietuva“ atstovai domėjosi, ar atsirastų organizacijose vietos ne vienam, o 6–7 savanorių komandai. Didelėse organizacijose jau tapo tradicija vieną dieną per metus skirti kokiai nors naudingai socialinei veiklai.

Įdomų pasiūlymą komandiniam darbui pateikė mugėje dalyvavusios Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ atstovė Barbora Suisse. „Mums labai reikia iš anglų į lietuvių kalbą išversti dokumentinio filmo apie autistes moteris subtitrus“, – būsimus savanorius intrigavo ji. Pažadėję pasitarti su komandos nariais savanorystės ambasadoriai patikino – tai realus ir įmanomas įgyvendinti projektas.

Nevyriausybinių organizacijų mugės organizatorių komanda.


Profesionalų įžvalgos – didelė parama

Nors „Western Union Lietuva“ surengtoje nevyriausybinių organizacijų mugėje socialinė įdarbinimo agentūra „SOPA“ dalyvavo pirmą kartą, ją jau kuris laikas su šia įmone sieja bendradarbiavimo ryšiai. „SOPOS“ vadovė Jurgita Kup­rytė pasakoja, kad praėjusiais metais „Western Union“ jiems suteikė piniginę paramą, kurią prasmingai panaudojo veiklos viešinimo paslaugoms, šiemet ji dalyvavo „SOPOS“ inicijuotoje „DUO day“ (darbo šešėliavimo) akcijoje.

„Dalyvavimas tokiuose renginiuose – tai ir organizacijos pristatymas, ir galimybė susipažinti su naujais žmonėmis, pakalbėti apie galimybes bendradarbiauti, galbūt savanoriauti“, – sako J. Kuprytė.

Į savanorišką darbą „SOPA“ stengiasi įtraukti ne tik įvairiuose renginiuose, mugėse galinčius padėti žmones. Neįgaliųjų įdarbinimu besirūpinančiai įstaigai svarbūs savo intelektiniais gebėjimais galintys pasidalyti savanoriai. „Mums labai reikalinga profesionalų savanorystė, kai įvairių įmonių atrankų specialistai ateina padėti mūsų klien­tams geriau pasiruošti darbo pokalbiams“, – pasakoja J. Kuprytė ir pasidžiaugia, kad „SOPA“ jau turi keletą savanorių, kurie savo profesionaliomis įžvalgomis prisideda prie įstaigos teikiamų paslaugų kokybės.

„SOPA“ į mugę atsivežė ir parašiuto virvės gaminių – ypatingais mazgais neįgaliųjų rišamų pakabukų. Taip buvo pristatyta daugelio dėmesį patraukusi dar viena jos iniciatyva – „Share the light“ (liet „Dalinkis šviesa“).

Betzatos bendruomenė be savanorių neišsiverstų.


Savanorystė – ir kūrybinės idėjos

15-tus metus gyvuojančio labdaros ir paramos fondo „Rugutė“, padedančio onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams ir jų šeimoms, veikla jau dabar grįsta savanorystės principu. Pasak vieno iš jos savanorių Lino Vasiliausko, kasdien prie jų veiklos prisideda apie 20 žmonių, o į fondą garsinančių palankaus vėjo malūnėlių dirbtuves susirenka iki poros šimtų savanorių.

Linas sako, kad fondas ypač atviras naujoms idėjoms, kurių laukia iš prie jo veiklos norinčių prisidėti žmonių. Štai birželio 30 dieną 17 val. Vilniuje, Kotrynos bažnyčioje, vyks jau XI paramos koncertas „Muzikinis linkėjimas“. Jį prieš 10 metų sugalvojo dabar žinoma televizijos ir radijo laidų vedėja Gerūta Griniūtė. „Viskas prasidėjo nuo to, kad Gerūta atėjo duoti kraujo į mūsų donorystės akciją „Padovanok lašelį“, o paskui parašė laišką, sakydama, kad norėtų labiau padėti. Ilgokai svarstėm, kuo ji galėtų prisidėti. Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigusi mergina pasiūlė – gal kokį koncertą galėtų suorganizuoti. Ir toks koncertas atsirado. Šiemet jis bus surengtas jau 11 kartą, – pasakoja L. Vasiliauskas. – Labai džiaugiuosi, kad jame dalyvauja ir jauni atlikėjai, neseniai baigę Muzikos ir teatro akademiją, ir jau pripažinimą pelnę scenos meistrai. Šiemet pasirodys žinoma smuikininkė Dalia Kuznecovaitė, tenoras Rafailas Karpis, akordeonininkas Tadas Motiečius ir kiti.“

Vakaro metu G. Griniūtė ir jos kolega Ignas Andriukevičius papasakos apie „Rugutės“ fondą, klausytojai bus kviečiami aukoti. Už per įvairias akcijas surinktus pinigus fondas perka vaistų, prisideda prie mažiesiems ligoniukams skirtų palatų renovavimo, padeda jų šeimoms – žiūrint, ko tuo metu labiausiai reikia.

Pasak L. Vasiliausko, šiuo metu „Rugutei“ labai reikėtų ir žmonių, galinčių rašyti, redaguoti tekstus – skleisti žinią apie onkologinėmis ligomis sergančius vaikus ir apie tai, kad bet kuris iš mūsų galime jiems padėti.

Pats Linas į „Rugutės“ veiklą įsitraukė prieš 12 metų. Iš pradžių per televiziją stebėjo renginį, kuriame buvo renkamos lėšos vienam berniukui, paskui atkreipė dėmesį į kvietimą prisijungti prie donorystės akcijos. „Vis užeidavau į „Rugutės“ interneto svetainę, pasidomėdavau, kuo jie gyvena. Paskui pagalvojau – pasiūlysiu jiems savo paslaugas, – pasakoja fotografu mėgėju save vadinantis L. Vasiliauskas. – Taip pamažu ir įsitraukiau. Eidavau ir vaikų aplankyti, su daugeliu jų tapome draugais. Ir šiandien darbe pasiėmiau laisvą dieną, kad ateičiau čia, pakalbėčiau su žmonėmis. Jeigu atsiras bent vienas savanoris, labai džiaugsimės ir vienos dienos atostogos tikrai pasiteisins.“

Socialinė įdarbinimo agentūra „SOPA“ į mugę atvežė ir neįgaliųjų dirbinių iš parašiuto virvės.


Nuo savanorio iki darbuotojo

„Western Union Lietuva“ darbuotojai jau ne kartą savanoriavo be tokių pagalbininkų savo veiklos neįsivaizduojančioje Betzatos bendruomenėje bei čia įsikūrusiose „Lobių dirbtuvėse“. Dauno sindromą turintis Andrius šiose dirbtuvėse – nuo pat jų gyvavimo pradžios. Tris dienas per savaitę čia praleidžiantis vaikinas sako, kad jam labai patinka dirbti su medžiu. Šiuo metu „Lobių dirbtuvės“ turi didelį užsakymą – gamina Kalvarijų gatvėje restauruojamų medinių namų langų puošybos elementus. Darbas sudėtingas: specialistai staklėmis išpjauna reikalingus elementus, o Andrius, kiti neįgalieji juos nudailina, švitriniu popieriumi nušveičia, paruošia dažymui. „Kiekvieną dieną atvažiuoja 3–7 negalią turintys žmonės, kartu su jais dirba 3 specialistai ir vienas savanoris. Jis padeda neįgaliesiems, bendrauja su jais“, – apie „Lobių dirbtuvių“ kasdienybę pasakoja su neįgaliaisiais dirbantis Sigitas Kosteckas.

Sigito kelias į Betzatos bendruomenę prasidėjo nuo pat jos kūrimosi pradžios. Buvo 9-metis, kai kartu su krikšto mama, pirmąja Betzatos namų atsakingąja, važinėjo po mokyklas, ieškojo neįgaliųjų, dalyvavo kuriant šiuos namus. „Po kurio laiko nusprendžiau, kad man reikia kokio nors iššūkio gyvenime“, – prisimena jis. Būdamas 22-ejų tapo darbuotoju ir jau trečius metus kasdien praveria Čekoniškių kaime (Vilniaus r.) įsikūrusių „Lobių dirbtuvių“ duris. Vaikinas neslepia – kokių nors specialių mokslų nėra baigęs, visko išmoko iš meistro, su kuriuo dirbo vasaromis savanoriaudamas.

Kaip Betzatos bendruomenės savanorė į mugę atvažiavo ir Jolita Kaškevičiūtė. 1,5 metų šioje bendruomenėje dirbusi moteris padarė pertrauką – nori apsispręsti, ar greta turimo išsilavinimo dar ryžtis naujam iššūkiui – socialinio darbo studijoms, ar ne. „Bet bendrystė išliko, – pasakoja ji apie savo, šįsyk kaip savanorės, sugrįžimą į bendruomenę. – Liko šitokio gyvenimo būdo nostalgija. Pabuvus su šiais žmonėmis norisi vėl pas juos grįžti.“ Pasak jos, būna, kad į bendruomenę ateina savanorystę išbandyti norinčių žmonių. Vieni po mėnesio pabėga, o tie, kurie lieka – ilgam. Kaip dėl ateities beapsispręstų, Jolita neabejoja – ryšiai su Betzatos bendruomene tikrai nenutrūks. Savanorių čia juk visada reikia. Ir sutinkami jie atvira širdimi ir išskėstomis rankomis.

Aldona MILIEŠKIENĖ
Autorės nuotr.

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt