23
P, Rugp
12 Nauji straipsniai

Kalėdos prasideda kiekvieno viduje

Jono Bosco parapijos kunigas Alessandro Barelli.

Tolerancijos link
Nustatymai

Vilniaus Jono Bosco parapijos klebonas kunigas Alessandro Barelli jau 20 metų dirba ir gyvena Lietuvoje. Jis taip pat yra aktyvus Saleziečių ordino narys, kurio tikslas – rūpintis bendruomenės, ypač vaikų ir jaunimo švietimu. Kunigas su „Bičiulystės“ skaitytojais dalijasi mintimis apie savo ganytojišką veiklą ir pataria, kaip pajusti ramybę per šv. Kalėdas. 

Kunige, išgyvename adventą. Tai gana liūdnas metas, kai gamtoje labai daug tamsos, liūdesio. Kur patartumėte ieškoti vilties?

Adventas nėra gedulo laikas, kitaip nei gavėnia. Adventas yra susikaupimo laikas, bet su didžiule vidine viltimi. Kalbate, kad yra tamsu, liūdna, niūru. Bet pabandykime uždegti žvakę, kai yra tamsu ir kai šviesu. Kai šviesu, ta žvakė nieko nereiškia, o kai tamsu – ji šildo ir šviečia.

Adventas yra skirtas dvasiniam atsinaujinimui. Mes tarsi padarome savo širdyje vietos Jėzaus atėjimui. Kad neatsitiktų taip, kaip Marijai su Juozapu – kai atėjo metas Marijai gimdyti, jie nerado vietos, ir Jėzus gimė tvartelyje. Taigi, Dievas ateina ne ten, kur gražiau papuošta, bet ten, kur randa vietos. Nesvarbu, ar žmogus sveikas, stip­rus, gražus, turtingas, ar yra jau garbaus amžiaus, turi negalią. Susikaupimas savyje gali padėti atrasti prasmę mažuose dalykuose, vidinį subrendimą ir harmoniją.

Deja, dabar labai dažnai adventas yra susijęs su dovanų pirkimu. Aš prieš šventes stengiuosi neiti į parduotuves, jos apgultos pirkimo manijos, beveik patologijos apimtų žmonių. Tai didžiulis stresas. Be to, užgožiama tikroji šventės prasmė. Aš šventes suprantu šiek tiek kitaip.


Kaip turėtume švęsti Kalėdas, kad pajustume tikrąjį džiaugsmą?

Kalėdų šventimas – gera pradžia. Kada aš sugebu pajusti, kad esu mylimas Dievo vaikas, tas džiaugsmas tęsiasi ir kitą dieną, ir dar kitą, ir visus metus. Visą laiką prisiminkime, kad šventimas prasideda nuo vidaus, o ne nuo išorės. Aš galiu pirkti šviesiausias girliandas, bet turėti tamsą širdyje, galiu laužti kalėdaitį su kitu žmogumi, o viduje linkėti jam blogo. Kokia to prasmė? Nuoširdus, gilus buvimas su savo artimaisiais gali sustiprinti ryšį su tikrosiomis vertybėmis ir su tais žmonėmis. Vėliau tie patys žmonės lieka šalia manęs. Labai liūdna, jei aš jaučiu šilumą kitiems tik per Kalėdas. Jei švenčiame saikingai, išlaikydami sąžiningumą, Dievas džiaugiasi kartu su mumis.


Kaip atrasti tą vidinę ramybę? Ar būtina, kaip mums siūlo žurnalai ir televizija, būti jauniems ir gražiems, kad jaustumėmės laimingi?

Būtų neteisinga, jei pasakyčiau, kad turėti gražų, sveiką, be skausmų kūną nėra gerai. Vis dėlto gili laimė priklauso ne nuo išoriškumo, o nuo to, kaip žmogus sugeba vertinti tai, ką turi. Laimė yra atpažinti vertybes ir didžiulį vidinį turtą, kurį turime kiekvienas, ir padėkoti už juos. Žinoma, sveikata, materia­linis saugumas netrukdo būti laimingiems. Bet to per mažai.

Pažiūrėkime, kiek depresija sergančių žmonių yra Afrikoje, o kiek – Šiaurės Amerikoje ar Europoje. Tas, kuris nori daiktų ar paviršutiniškos laimės, niekada nebus sotus. Jis visą laiką norės daugiau ir iš to kils nepasitenkinimas. Tas, kuris moka atpažinti savyje vertę, kuri nepriklauso nuo išorinių dalykų, ne tik bus patenkintas, bet norės tuo pasidalinti ir su kitais.


Vis dėlto yra labai daug nelaimingų, vienišų žmonių, neretai džiaugtis gyvenimu trukdo dar ir negalia. Kaip tokiems žmonėms padėti sau?

Mes niekada nežinome, kokių vingių yra buvę žmogaus gyvenime. Gal žmogus netiki, gal buvo likimo nuskriaustas. Iš tiesų gali atsirasti pasipriešinimas pasauliui. Bet nė vienas iš mūsų nesame atskira sala vandenyne. Jei norime išsivaduoti iš savo vienatvės, negalime laukti, kol kiti pasiūlys išeitį. Visada aplinkui yra žmonių. Juos reikia tiesiog įsileisti, atverti širdį.

Be to, žmogus gali dirbti su savimi, kad išvengtų depresinio užsivėrimo. Psichologai pastebėjo, kad dabar labai dažnai vartojame žodį „depresija“. Bet iš tikrųjų mes dažnai kalbame ne apie patologinę depresiją, kuri yra liga ir gydoma vaistais bei ilgu psichoterapijos procesu, bet apie nepasitenkinimą savo gyvenimu ir niūrumą. Bet tai dar nėra liga. Jeigu žmogus nieko nedarys su savimi, jei jis tik galvos, kaip jam nesiseka, koks jis yra vienišas, kas jam galės padėti? Jei esi užsidaręs pasauliui, tu neduodi Dievui galimybės padėti. Išeiti iš to užsidarymo, iš to juodo pasaulio pavyks tada, kai pradėsi galvoti: „Man yra blogai, bet kitiems dar blogiau. Kaip aš galiu jiems padėti?“ Pavyzdžiui, žmogus galvoja: „Išėjau iš darbo, esu našlys, vaikai užsienyje. Man belieka tik laukti mirties.“ Ar galime kalbėti apie visavertišką gyvenimą, jei žmogus užsidaro savo kambaryje ir 10, 15, 20 metų laukia mirties dienos? Tikrai ne. Mes esame sukurti gyventi ne tik tada, kai esame gražūs, jauni ir stip­rūs. Nuo pirmos akimirkos iki paskutinio atodūsio mūsų gyvenimas yra vertingas, nes tai yra Dievo dovana. Žmogus gali pradėti lankyti kokią nors grupę parapijoje, bendruomenėje, imtis savanorystės. Galimybių tikrai yra. Pavyzdžiui, galima pasisiūlyti padėti nepasiturinčiai šeimai, kuri neturi kur palikti vaiko po pamokų. Galbūt padėti paruošti pamokas. Mūsų parapijoje yra grupė, kurios nariai lanko silpnesnius. Nebus taip, kad pradėjus savanoriauti problemų nebeliks. Bet savo bėdas pamatysi bendrame kontekste ir suprasi, kad nesi taip labai likimo nuskriaustas. Žinoma, gali tave kamuoti skausmai ir netgi būti vėžys. Bet yra duota ir galimybė padėti kitam, nebūtinai materialiai. Tai suteikia ir džiaugsmo, ir visavertiškumo jausmą. Kartais užtenka tik išklausyti. Žmonėms labai svarbu su kuo nors pasikalbėti. Jiems nereikia receptų, patarimų ir pamokymų. Užtenka, kad kas nors paklaustų: kaip tau sekasi?


Savo parapijoje dirbate su neįgaliais vaikais. Kokios tos veiklos?

Mes neturime atskirų veiklų neįgaliesiems. Tiesiog tarp tų vaikų, kurie lanko bažnyčią ir parapijos veiklas, yra ir neįgaliųjų. Taip pat parapijoje veikia žmonių su proto negalia bendruomenė „Tikėjimas ir šviesa“. Negalią turinčius vaikus taip vadiname tik kad būtų patogiau apibūdinti. Tačiau jokiu būdu neišskiriame jų. Daugybė vaikų turi problemų – gal ekonominių, gal socialinių, gal tėvai nesutaria tarpusavyje, gal vaikas patiria skriaudą, arba jis turi fizinę ar protinę negalią... Svarbu padėti kiekvienam integruotis į bendruomenę ir jaustis jos dalimi. Jei vaikas nori ruoštis priimti sakramentus ir jam tai padaryti sunkiau, vyksta asmeninis palydėjimas. Labai svarbu skirti dėmesio šeimai. Mes galime padėti sustiprinti šeimą, palaikyti.

Dažnai žmonės yra įpratę kalbėti apie normalių ir nenormalių kategorijas. Norma yra matas. Kalbant apie žmones, labai neteisinga kalbėti apie normalius ir nenormalius. Neįgalieji yra tiesiog žmonės, verti pagarbos, priėmimo. Kol mes stengiamės juos padalinti į kategorijas, vieni visada bus aukščiau, o kiti, kurie neatitiks tam tikrų kriterijų, bus laikomi visuomenei nenaudingais. Dievas neskirsto mūsų pagal kategorijas. Bažnyčia nėra institucija, kuri suteikia religines paslaugas. Ji turi veikti pagal Jėzaus nurodymus ir principus, kur niekas nėra padėtas paskutinėje vietoje ir niekas nėra pamirštas ar kažko nevertas. Bažnyčioje savo namus turi rasti kiekvienas.

Vienas iš šventojo sosto leidinio „L’Osservatore Romano“ šūkių yra „Kiekvienam savo“. Tai reiškia, kad Dievas meilės neduoda kiekvienam po lygiai, bet tiek, kiek jam reikia ir kiek jis gali tuo metu priimti. Taip kiekvienam žmogui paliekama galimybė augti.


Ko palinkėtumėte artėjančių švenčių proga?

Linkiu prisiminti, kad Jėzus mus nori susitikti ne tik gruodžio 25 dieną. Turėkime kantrybės, jei kiti ne visai atitinka mūsų lūkesčius – ar tai būtų artimieji, ar bendradarbiai, ar bažnyčios nariai. Būkime atviri kitiems, žiūrėkime į kitus kaip į Dievo dovaną.

Aurelija BABINSKIENĖ
Aurelijos Babinskienės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt