23
P, Rugp
12 Nauji straipsniai

Kūryba – geriausias gydytojas

O. Vodeikienė kasmet primargina kelis šimtus kiaušinių.

Tautos paveldo aruodas
Nustatymai

Elektrėniškė Ona Vodeikienė – visų galų meistrė. Kaip moteris pati juokauja, nėra to, ko ji negalėtų išmokti. O svarbiausia, kad toks nuolatinis judėjimas padeda išlikti sveikai ir energingai. Juk ne juokas prieš Velykas primarginti kelis šimtus kiaušinių. Ir dar taip, kad jie papuošia ir respublikines liaudies meno parodas.

Nuotaikingos O.Vodeikienės raganaitės.

Tautodailininkė – jau 40 metų

Tapyba, mezgimas, pynimas iš vytelių, floristika, papuošalų, suvenyrų darymas – tai dar ne visos sritys, kuriose išbandė save O. Vodeikienė. Šiuo metu ji panirusi į kiaušinių marginimą. Kaip ir kiekvienais metais, keletą šimtų jų ruošiasi pripuošti. „Elektrėnuose mane visi pažįsta, todėl margučius noriai perka, – juokauja moteris, – o štai Kaziuko mugėje eina visi pro šalį kaip per atlaidus, pasigroži ir tiek.“ Kad O. Vodeikienės margučiai išskirtiniai, liudija ir 2014 metais respublikinėje liaudies meno parodoje „Aukso vainikas“ laimėta III vieta. Vienintelė Vilniaus apskrityje už margučius ją gavo. „Matyt, kažką pamatė juose“, – džiaugiasi moteris.

Na, o tautodailininke ji tapo ne kiaušinius margindama. Dar 1972-aisiais šis vardas jai buvo skirtas už iš vytelių pintus darbus. Moteris prisimena, kad tuo metu tai buvo pragyvenimo šaltinis. Ji buvo įsidarbinusi dailės kombinate „Žilvitis“, pynė viską, ką reikėjo – saldainines, duonines, krepšelius, net šviestuvus. Tik baldų nesiimdavo – per silpnos rankos. Užsakymų netrūko, darbas sekėsi. Netruko ir parodon savo darbus pristatyti.

Verboms žolynų Onutė prisirinko pati.

Margučiai – iš mamos

Polinkį marginti margučius O. Vodeikienė sako paveldėjusi iš mamos. „Kol mama buvo gyva, aš nemarginau, ji viskuo pasirūpindavo. Kai jos nebeliko, ėmiau tai daryti pati“, – prisimena moteris. Nusiperka tikro vaško, išsitirpdo ant viryklės, visi namai medum pakvimpa... Įtaiso margutį patogiai rankoje, tada adatėle nuo vyriškų baltinių brūkšt, brūkšt... Ir sugula kiaušinyje puikiausi raštai: saulutės, kvadratėliai, apskritimai, augalų motyvai... Vieną darant galvoje jau kyla sumanymas, kaip margins kitą. Net nepajunta, kaip tų margučių pilnas dubuo prisirenka. Žinoma, juos dar reikia ir nudažyti. O. Vodeikienės margučiai – dviejų spalvų. Ji renkasi sodrias, tamsias, kad geriau išsiskirtų raštas.

Na, o iš kur galvoje randasi raštai, Onutė pasakyti negali. Vartydama knygas apie kiaušinių marginimą, ji pamatė, kad intuityviai viską taip ir darė, kaip knygoje nupaišyta, tik čia dar tų raštų prasmes išskaitė. Mama irgi labai panašiai margindavo. „Matyt, kažkas yra prigimtyje užkoduota“, – sako moteris.

O. Vodeikienė sako jau įgudusi kiaušinius marginti greitai. Ir neprisimena, kad nors vieną būtų sugadinusi. Atrodo, ranka pati vedžioja. Kažkada skaičiavo, kad norint numarginti vieną kiaušinį, reikia 100 prisilietimų padaryti.

Tiesa, šiemet O. Vodeikienė didžiąją dalį kiaušinių puošia kitaip nei įprastai – apsuka juos siūlais, paskui „margina“ įvairiais pagaliukais, karoliukais ir pan. Moteris prisipažino taip daranti iš praktiškumo – tikrieji margučiai labai greitai sugenda, jei nepavyko parduoti, kitais metais jau nebetiks, o su siūlais puoštieji gali ir pagulėti, mat yra daromi ant medinio pagrindo. „Anksčiau su vašku primargindavau 300 kiaušinių, dabar tik kokį 60–80 turėsiu, o tų kitų keli šimtai bus“, – sako tautodailininkė.

Prieš Velykas moteris ir verbų pririšo – pati prisirinko žolynų, sudžiovino juos, o paskui į puokštę sudėjo...


Kūryba traukė nuo vaikystės

O. Vodeikienė prisimena, kad kūryba ją traukė nuo vaikystės. Menininko prigimties greičiausiai genuose būta – tėvas arklį taip nupiešdavo, kad lyg gyvas atrodydavo, o mamos margučiai būdavo nepakartojami. Baigusi vidurinę mokyklą stojo į dailės technikumą, tačiau vėliau pasirinko prekybos mokyklą. Turimi gabumai ir čia pravertė. Per stojamąjį egzaminą reikėjo nupiešti tortą. Vieni juokai. Nupiešė ir įstojo. O. Vodeikienė vadina save savamoksle menininke. „Kelias iki to buvo netrumpas, tačiau atėjau“, – sako moteris. Ir kuo toliau, tuo daugiau sričių ją įtraukia.

O. Vodeikienė pasakoja, kad nėra dalyko, kuris jai nepavyktų. Štai kažkada draugė paprašė numegzti pirštines. Na, negi sakysi, kad nemoki? Reikia – padarys. Pirmos išėjo negražios, bet kuo toliau, tuo geriau sekėsi. Dabar prieš Kalėdas neatsigina užsakymų. Kitą kartą pakvietė į anūko gimnaziją pamokyti kiaušinius marginti. Po užsiėmimo paklausė, ar negalėtų dar parodyti, kaip iš vilnos nuvelti karolius Motinos dienai. Ir vėl negali sakyti „ne“. Paprašė sūnaus nuvežti į Akropolį, nusipirko vėlimui reikiamų medžiagų ir netrukus jau mokė vaikus. „Man nieko nereikia rodyti. Paimu daiktą, apžiūriu ir man jau aišku, kaip daryti. Be abejo, tenka ir klysti, ir kelis kartus bandyti“, – sako moteris.


Devyni amatai

O. Vodeikienė jau nekantrauja imtis tapybos – kai tik praeis Velykos, tą ir padarys. Tiesa, paveikslų nedideliame vieno kambario butelyje jau nėra kur dėti. Tad noriai juos dovanoja kaip prizus įvairiuose renginiuose. Onutė sako, kad smagu, kai darbai yra reikalingi, tada ir dirbti norisi, ir prasmė atsiranda. „Dirbant laikas prabėga akimirksniu“, – sako O. Vodeikienė.

Dar moteris daro sages. Šiuo metu komponuoja jas iš užtrauktukų ir džiaugiasi, kad visai įdomus rezultatas išeina. Taip pat mėgsta siūti raganaites. Na, o prieš Kalėdas jai – pirštinių, kepurių mezgimo metas.

Taip pat Onutė daug dėmesio skiria savo sodui. „Man labai svarbu, kad viskas būtų gražu, – sako moteris. – Dirbamos žemės čia mažai, viskas atiduota grožiui. Ateinu į sodą, atsisėdu. Viskas žydi, paukščiai čiulba. Ir apie jokias ligas nebegalvoju.“ Vasarą prisifotografuoja to grožio, o žiemą vis pasidžiaugia tais vaizdais. Pati pasistatė ir priestatą, tualetą, tik duris prisukti vyrų paprašė. Juk nėra to, ko negalėtum.


Mezgimas – geriausia mankšta

O. Vodeikienę jau 30 metų vargina artritas. Dėl to gavo ir neįgalumą. „Buvo metas, kai viena ranka nė puodelio nenulaikiau, nė duonos kepalo“, – sako moteris. Tačiau ji niekada nepaisė nei pirštus kaustančio sąstingio, nei varginančio skausmo, darė savo darbus kaip dariusi. „Neįsivaizduojat, kokius skausmus kentėdama ardžiau velėną sode“, – sako moteris. Todėl po kurio laiko susitikusi su ją gydžiusiais daktarais, išgirdo, kad jei ne toks užsispyrimas, seniai būtų susukta. Ir tokių pavyzdžių Onutė sako matanti. Tik pradeda skaudėti, ir žmonės nuleidžia rankas – esą nieko nebegali... O paskui taip ir atsisėda į neįgaliojo vežimėlį. Ji ne iš tokių. „Mezgimas – pati geriausia kineziterapija sergant artritu“, – sako Onutė.

Moteris džiaugiasi, kad dabar visą laiką gali skirti kūrybai. „Su vyru išsiskyrėm, sūnus jau savo keliais pasuko – ką noriu, tą darau“, – juokiasi O. Vodeikienė. Moteris sako, kad jos butas pilnas įvairių medžiagų darbams. O ir dažų tapant kur nors vis kliūva. „Visi kampai kažko prikrauti, – juokiasi Onutė, – pindama verbas tokį šiukšlyną pasidariau... Bet niekam nereikia teisintis, pati prisišiukšlinu, pati susitvarkiau.“

O. Vodeikienė ne tik pati kuria, bet it kitus noriai pamoko. Elektrėnų neįgaliųjų draugijoje vadovauja darbščiųjų trankų būreliui. Dar ir draugijos ansamblyje dainuoja. Anūkas vis ragina surengti parodą – tikrai būtų ką parodyti... Jos mezginiai jau keliauja po Švediją, Japoniją, Airiją, Vokietiją...

Emilija STONKUTĖ
O. Vodeikienės asmeninio albumo nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt