19
S, Gegužė
8 Nauji straipsniai

Kūrybiniame seminare – sielą gydantys žodžiai, įkvepiančios mintys

Į Lietuvos neįgaliųjų draugijos surengtą kūrybinį seminarą susirinko per pora dešimčių literatūrai neabejingų žmonių.

Kūryba
Nustatymai

Naujų formų rengiamoms kūrybinėms stovykloms beieškanti Lietuvos neįgaliųjų draugija tradicinį literatų seminarą šiemet surengė ne Šventojoje, kurioje šie susibūrimai vyko 15 metų, o vaizdinguose ir ramybe alsuojančiuose Ukmergės rajone įsikūrusiuose Vepriuose. Ir į jį pirmiausia kvietė ne patyrusius, išleistomis knygomis besidžiaugiančius, o pradedančiuosius autorius. Beveik pusė kūrybinės stovyklos dalyvių į tokį seminarą atvyko pirmą kartą. 

Palengvėjimą suteikiančio žodžio paieškos

Netradicinis buvo ir pats seminaras. Jam vadovavo ne literatūros profesionalas – poetas, rašytojas, kritikas, o psichologas, psichoterapeutas, kūrybinio rašymo mokytojas Julius Kvedarauskas. Pasak seminaro vadovo, susitikimas Vepriuose – Lietuvos Jeruzalėje, kurią garsina 5,5 kilometro vingiuojantis Veprių Kalvarijų 35 stočių Kryžiaus kelias, labai tiko skaudžių patirčių, prisiminimų analizei, literatūrinei šių išgyvenimų terapijai.

Ko gero, dar niekada anksčiau literatai neturėjo ir tokios baigiamosios užduoties – ne sukurti eilė­raštį ar prozos kūrinėlį pasiūlyta tema, o išsivežti bent vieną žodį, kuris gydytų, parodytų išeitį iš kebliausios padėties. Pasak J. Kvedarausko, žodis turi stip­rią galią. Jis gali sužeisti labiau už fizinį kirtį, tačiau gali ir pagydyti geriau už bet kokią piliulę.

Į palengvėjimą suteikiančio žodžio paieškas ir leidosi seminaro dalyviai. J. Kvedarauskas seminaro dalyviams stengėsi ne išdėstyti, kaip parašyti vieną ar kitą kūrinį, sukurti personažą ar aprašyti įdomų įvykį, o supažindinti su įvairiais rašymo būdais, kurie padėtų gydyti sielos žaizdas.

Intrigavo ir J. Kvedarausko pasiūlyta netradicinė seminaro forma – jo dalyviai tapo improvizuotos ligoninės pacientais ir gydytojais. Patiems reikėjo nusistatyti savo diagnozę (apibūdinti savijautą, nerimą keliančius išgyvenimus, atverti sielos žaizdas), o paskui išklausyti bičiulio literatūrinės terapijos receptą.

Gražina Čekavičienė (pirma iš dešinės) skaito tėčio atsakymą Eglei (antra iš kairės).

Laiškas tėčiui

Tokiai literatūrinei terapijai labai tiko vadovo pasiūlyta laiško forma. Seminaro dalyviai galėjo rinkis jiems artimesnį, priimtinesnį vidinės jausenos perteikimo būdą. Kai kas savo gyvenimo istoriją papasakojo tradiciniame laiške, kai kas – eilėraštyje ar miniatiūroje. Pirmasis laiškas buvo skirtas tėčiui.

Palangiškė Eglė Baranauskaitė parašė:

Rudens lietuje
Prakalbina vandenį
Paspirtas akmuo.
Kartais jaučiuosi kaip vanduo,
Kartais – akmuo.

Pasikeitę perskaitytais laiškais, seminaro dalyviai rašė atsakymus, kurie ir turėjo tapti ta gydančia „piliule“.

Eglei tėčio vardu atsakė Gražina Čekavičienė.

Labas, Eglute,
kai buvau vaikas, mėgau eiti prie upės ir mėtyti akmenėlius į vandenį. Pliumt… vandens paviršiuje pasklisdavo ratilai. Tarsi šeimoje. Žodis-akmuo sužeidžia. Grimzdamas sukelia didesnę ar mažesnę sumaištį viduje. Vanduo gydo, bet kartais ir vanduo būna piktas, nes gali pasiglemžti gyvybę.
Prisimink, mūsų protėviai garbino akmenis, meldėsi jiems. Gal mokėjo juos prakalbinti?
Aš noriu būti tuo kalbančiu akmeniu. Kalbėti tik gražius žodžius. Nesvarbu, kad paviršius šaltas, bet viduje karšta mylinti širdis.
Tu mano tyras vandenėlis, raudonoji gėlelė, šviesos spindulėlis.
Atleisk, mano mergyte, už sielos spyrį.
Tavo tėtis

Eglė neslėpė – toks atsakymas ją sujaudino.

Vadovo Juliaus Kvedarausko (dešinėje) patarimai buvo naudingi ir patyrusiam kūrėjui Mykolui Kručui.

Iš skaudžių žodžių – gydančios mintys

Savuosius kūrybinius impulsus seminaro dalyviai siejo su metų laikais, o kiekvieno gyvenimo tarpsnio išgyvenimus perteikė per šeimos nariams skirtus rašinius. „Mano gyvenimo ruduo“ buvo dedikuotas tėvams, „Mano gyvenimo žiema“ – vaikams, pavasaris – broliams ir seserims, vasara – anūkams. Pasak J. Kvedarausko, be šių žmonių nė vienas gyvenimo tarpsnis nebūtų visavertis, jie visi mums svarbūs, mintys apie juos sužadina įvairius apmąstymus.

Itin atviri ir jaudinantys buvo bendravimo su mamomis prisiminimai, iki šiol atmintyje išlikusios jų pamokos. Mykolas Kručas prisiminė, kaip rytais mama giedodavo karunką, Janina Lebskienė iki šiol užuodžia mamos keptų pyragų kvapą, Antanina Grigonienė regi ją margus raštus beaudžiančią, Janina Pranaitienė – šokti bemokančią. Kazys Daniūnas vis dar mena iš kelionės po Nidą grįžusios mamos džiaugsmą, o Genovaitės Adiklienės atmintyje gyvos mamos auklėjimo pamokos, kai ir prasikaltusią (su kitais vaikais Nevėžyje kubilu paplaukioti sumaniusią) glėbyje glaudė ir drąsino: nebijok, nemušiu. „Ir savo vaikų nemušiau. Ir anūkų nemušiau“, – dar pridūrė ji. Kur kas skaudesni Zinaidos Dilytės-Jurėnienės prisiminimai. Jai teko ir žilvičio rykštės „paragauti“, ir liepimui neverkti paprieštarauti: kaip aš neverksiu, kad man skauda...

Janinos Pranaitienės (kairėje) patarimai pravertė seminaro naujokei Onai Jonikienei.

Seminaro dalyvius nustebino dar vienas vadovo J. Kvedarausko eksperimentas – beklausydamas mamoms skirtų žodžių, jis iš atskirų nuotrupų, frazių sudėliojo eilėraštį. 

Mama
Kelionė į Nidą, kubilas upėj,
Tai pats gražiausias mano laikotarpis.
Šileris, Getė, Hitleris – visas pasaulis.
„Nebijok, nemušiu!“
Nuotraukų albumas: vynuogių kekė,
Dvi giedros akys, du mėlyni kaspinukai,
Viską kartoti po du kartus –
O sau? O sau?
Jai 25, jai 25.
Saldesnė, rūgštesnė.
Neverk, neverk,
Kad man skauda, skauda.
Dvi mamos: mama ir mamytė.
Margas margas tavo gyvenimas.
Dabar aš išmokysiu tave šokti,
Su garuojančiais puodais,
Šviesia suknele, šlapiais plaukais...
Saulute, atradau tave...
Nuskriausta pušele... Fėja...
O mano mama nieko neturi,
Tuščias antkapis, tik didžioji M.
Boluojantis rožančius, karunka, poteriai...
Didelis ačiū!

Vadovo pamokyti seminaro dalyviai ir patys atliko panašią užduotį. Kūrybiniam impulsui J. Kvedarausko parinkta tema „Gyvenimas kaip tragedija“ netikėtai pavirto ne į liūdesio ar sunkių išgyvenimų atspindį, o į viltį skleidžiantį kūrinį. Ant popieriaus juostos pirmiausia kiekvienas parašė savo didžiausią skaudulį, o paskui ją sukarpė atskirais žodžiais. Iš ant stalo paskleistų lapelių drauge sudėliojo eilėraštį. Visų nuostabai skausmą liudiję žodžiai pavirto gydančiomis mintimis.

Antanina Grigonienė (kairėje) ir Svetlana Rybakienė ieško kūrybinių impulsų.

Būdas išvaduoti iš liūdnų minčių

Vakarais seminaro dalyviai rinkosi į kūrybos skaitymus. Skaudžius atsivėrimus čia keitė skaidri nuotaika, humoristinės gaidelės. Visiems patiko 88-erių sulaukusio M. Kručo padeklamuotas nežinomo lenkų poeto eilėraštis „Aukso amžius“, papildytas asmenine patirtimi. Štai vienas jo posmelis:

„Senatvė – aukso amžius“, – sakoma dažnai.
Eidamas miegot mąstau: „O gal tikrai?“
„Ausis“ turiu dėžutėj, „dantis“ į vandenį merkiu,
„Akis“ dedu ant staliuko, po ranka vis turiu.
O jau prieš užmiegant dar kartą permąstau,
Ar viską išsitraukiau, ar ko nepamiršau?

Beje, ne tik šį, bet ir kitus savo sukurtus eilėraščius, nepaisant garbaus amžiaus, M. Kručas deklamuoja be jokio popieriaus lapelio. Pasak Mykolo, taip jam patarė viename literatų seminare dalyvavęs dabar jau Anapilin iškeliavęs žymus Lietuvos aktorius Laimonas Noreika.

Smagia nuotaika susirinkusiuosius užkrėtė ir 83-iuosius einanti bei apie dar vieną knygelę – šįsyk savo kūrybos rinktinę – svajojanti J. Pranaitienė. Keturis dešimtmečius statybos organizacijoje dirbusi moteris sugebėjo šmaikščiai pažvelgti į savo nugyventus metus. Eilėraštyje „Uždarbis statybose“, ji rašo:

Patariu statybos įstaigoj ilgai nedirbti,
Ten daug nemalonių galima patirti. <...>

Tuoj gydytojas inkstuos pradėjo smėlį, žvyrą valyti,
O vėliau tulžyje akmenis daužyti.
Dar ėmė argumentuoti,
Kad mano sąnariai cementbetonuoti.

Sako, visos gyslos tau jau prikalkėjo,
Tik geležies niekur nepastebėjo. <...>

Šiuodu literatai – puikus pavyzdys, kaip kūryba gali praskaidrinti kasdienybę, padėti išsivaduoti iš apninkančių liūd­nų minčių.

Kūrybinio seminaro dalyviai apsilankė Veprių muziejuje.

Kūrybinėje stovykloje – ir įdomūs susitikimai

Kūrybinius vakarus paįvairino ir susitikimai su Vepriuose gyvenančiais poetais. Šilta ir jauki buvo pažintis su poetu Vincu Lukša. Vyriškis yra išleidęs daugiau kaip porą dešimčių nedidukių poezijos knygelių. Pedagogą, bibliotekininką kūryba lydi visą gyvenimą. Jis – vienas iš Vepriuose gimusio Poezijos pavasarėlio organizatorių, šiame krašte rengiamo respublikinio poezijos konkurso „Žydinčios vyšnios šakelė“ vertinimo komisijos narys.

Kitą vakarą stovyklos dalyvius suintrigavo Antano Šimatonio kūryba. Ypač visiems patiko jo sukurta ir perskaityta poema apie Šventosios upę, jos intakus.

Literatai apsilankė ir Ukmergės kraštotyros muziejaus Vep­rių filiale. Buvusio mokytojo Jono Žentelio asmeninės kolekcijos pagrindu įkurto muziejaus ekspozicijoje ir fonduose yra daugiau kaip 8 tūkst. eksponatų, atspindinčių Veprių krašto praeitį. Kūrybinės stovyklos dalyvius priėmė tėvo pradėtus darbus tęsiantis Kęstutis Žentelis. Pristatydamas muziejuje sukauptus archeologinius, etnografinius, sakralinius eksponatus jis supažindino su Vep­rių istorija.

Ko gero, neatsitiktinai šiemetinio seminaro temos sukosi apie sielos skaudulių, liūdesio gydymą literatūrinėmis priemonėmis. Veprių muziejuje kūrybinės stovyklos dalyviai sužinojo, kad terminas „depresija“ nesvetimas ir šiai vietovei. Pasak K. Žentelio, patys Vepriai įsikūrę ant depresijos, archeologų terminais tariant, ant tuštumos. Tačiau seminaro dalyviai įrodė – visas tuštumas galima užpildyti gydančiu žodžiu ir įkvepiančiomis mintimis.

Aldona MILIEŠKIENĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt