19
S, Gegužė
8 Nauji straipsniai

Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos

Kūryba
Nustatymai

Laimutė ŠATIENĖ 
Jonava

Pavogtas laikas

Dienos šviesa užgęsta pataluos nakties.
Žvaigždžių sietynas nušviečia takus.
Manam laike vėl nerimas sustingsta,
Gyvenimo aruodas jau nebetalpus.

Minutės bėga, skuba laiko erdvėje
Ir netelpa apskritime rodyklių.
O taip norėtųs bėgti iš to mažo rato,
O negali jau laisve mėgautis laike.

Skaičiuoja laikas likusias dienas
Ir svajones, kurios kažkur paklydę,
Gal jos pasimetė žvaigždėtoj naktyje
Ir rėtyje žvaigždžių neranda vietos.

Neatpažįstu šito laiko savyje.
Į laikrodžio rodykles žvelgt nenoriu.
Per greitai bėga, bėga jos rate,
Per greitai likusias dienas matuoja.

Sulanksto patalus tamsi naktis.
Pabėga žvaigždės į namus savuosius.
Pasivogė vėl laikas ramią dieną.
Ją išnešė neleidęs sudėliot mintis.

 

Verpiu metus

Laiko ratelyje verpiu metus
Ir plonos gijos sukasi – netrūkinėja.
Jose sudėjau aš gyvenimo metus
Ir verpstė vis pilnėja ir pilnėja.

Ratelio girgždesy vaikystė juokias.
Sidabro aidesiu atsiliepia širdy.
Jau pamiršta troba tuščiais langais rymoja,
Subirę tvoros ir seni varteliai užkelti.

Vyniojas metai į gijas ploniausias,
Jaunystės šėlsmas pamirštas seniai.
Gimta Šešupė savo vandenis vis neša
Tolyn, kur nesimatėm taip ilgai.

Dainuoja verpstė – rankos sunkios.
Auksiniai metai keičias sidabru.
Susuksiu juos į brangią laiko giją
Ir neskaičiuoti savo metų negaliu.

Saulėtekiai ir saulės laidos
Lyg ašaros rasos kristalais papuošti.
O mano metai vis dar saugo, saugo
Aidu tą tylų, švelnų krebždesį širdy.

 

Vaikystės pasaka

Sugrįžk, vaikystės pasaka,
Nors metų man jau nemažai,
Kur dar motulė rūpestingai
Pakloja patalą baltai baltai.

Kur mokykla, kur klasės suolas,
Seni draugai ir takas vis tas pats.
Jis vesdavo visus namolei,
Dabar kažin, ar grįžtame nors kas...

Nepamiršti kieme jurginai
Ir obelis jau didelė seniai.
Toj pasakoj vaikystė liko,
O taip norėtųsi sugrįžt tenai...

Sugrįžt, praeit pažįstamu taku
Ir apkabinti aukštą medį,
Kurį sodinom ir auginom
Jau kažkada... visi kartu.

Praėjo, nuskraidino laikas
Vaikystės pasaką šalin,
Kurioj svajonės pasiliko,
Nesugrąžinsi – plaukia jos tolyn.

 

Sena nuotrauka

Su saulės spinduliais suvirpa rytas
Ir rūko gijos trūkinėja nuo aušros.
Sustoju aš prie nuotraukos senos,
Kuri išblukusi, bet ryto žaroje
Pasipuošia spalva jau nūdienos.

Joje mama ir šypsena,
plaukai, lyg sodas, užbertas žiedais,
veide pažįstamos duobutės,
joje gerumas, meilė, šiluma.
Jaučiu – su manimi ji visada.

Atrodo, skausmo ašarą
Sava ranka nubraukia atsargiai.
Bučiuoju jos rankas, tarsi jos čia,
Kurios ir saugo, glosto, apkabina.
Šis jausmas visada ateina nejučia.

Prisiglaudžiu prie nuotraukos senos.
Tiesiu rankas, tarsi norėdama patekti
Tenai, kur stiklo aprėdai,
Kuriuos pirmieji saulės spinduliai
Apipina, papuošia ir sušildo.

Prisiglaudžiu prie nuotraukos senos...
Mieloji, kaip tavęs ilgiuos
Ir taip norėtųsi atsukti laiką,
Kada paėmusi už rankos
Vedei gyveniman mane dar vaiką.

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt