Knyga kaip dovana Gėsalams ir jų žmonėms

Kūryba
Nustatymai

  Skuodiškis Ignas Raudonis ‒ patyręs autorius: yra išleidęs eilėraščių knygas „Ilgesio kloniai“, „Likimo sūpuoklėse“, „Medžianosis“, prisiminimus „Truikinai. Čia bočių ir tėvų gyventa“, „Vestuvių muzikantas“, nuotykinę prozos apysaką apie jaunųjų kinologų žygdarbius „Vilkė“. Dabar ‒ vėl prisiminimų, apie Gėsalų kaimą, kuriame I. Raudonis gyvena jau 36 metus. Čia jis 20 metų dirbo mokytoju, tad nenuostabu, kad ne tik vietoves, bet ir žmones gerai pažįsta, žino jų istorijas ir likimus. O ko nežino, išsiklausinėti sugeba. Matyt, myli jį gėsališkiai: ir atsiveria, ir padeda kuo galėdami ‒ knygoje nemažai jų duotų nuotraukų, iš kurių žvelgia šviesūs žmonės, nors jų veidus paženklino nelengvas gyvenimas istorijos pervartų laikais.
  Tiems, kas nežino ‒ Gėsalai yra visai prie pat Latvijos sienos. Kaimo geografinę padėtį I. Raudonis nusako ne tik preciziškai tiksliai, bet ir vaizdingai: „Labai jau apdairūs buvo protėviai, pasirinkę ir laiko tėkmėje apsigyvenę šiuose derlinguose žemės plotuose, įsiterpusiuose į Kalčio, Veretos ir Spigino upių vingius.“ Autorius pasidomėjęs ir Gėsalų istorija: pamini, kad šis vardas istoriniuose šaltiniuose aptinkamas dar 1523 metais, viduramžiais šie plotai priklausę Cėklio žemei, vėliau atiteko Chodkevičiams, iš jų perėmė Sapiegos... Išlikę žinių, kad 19 a. Gėsaluose dar gyvenę bajorų ‒ Vincas Jurevičius, Juozapas ir Kazimiera Barkauskai, Vitolis Olševskis. Užėjus sovietams, įprastinį kaimo gyvenimą griovė kolūkių kūrimosi laikotarpis, melioracija. Apie ją knygoje ne kartą užsimenama kaip apie negandą, negrįžtamai keitusią Gėsalų apylinkes: priversti palikti savo puoselėtas sodybas, gyventojai labai nenoriai kėlėsi į vadinamąją centrinę gyvenvietės gatvę, vienas prie kito statomus namus. Daug gėsališkių ‒ šeimos su mažais vaikais, netgi kūdikiais ‒ neišvengė tremties, Sibire turėjo iš naujo kurti savo gyvenimus. Kai kurie, Stalinui mirus, grįžo, kiti ten ir mirė. Autoriui ypač svarbu pabrėžti kraštiečių darbštumą, sugebėjimą kabintis į gyvenimą, gražiai tvarkyti savo namus ir sugyventi.
  Susidaro įspūdis, kad dauguma gėsališkių ‒ draugiški, vienas kitam padedantys žmonės, stipri bendruomenė. Kaip teigia I. Raudonis: „Kaimas buvo tarytumei mažytė valstybėlė su savo iš seno nusistovėjusiomis tradicijomis. Ypač tai matėsi jaunimo pasilinksminimo šventėse, konkrečiau ‒ vakaruškose. Į tokį pasilinksminimo vakarą, apsilankę iš kito kaimo, neturėjo teisės vilioti iš gėsališkių jų merginų, o dar labiau ‒ palydėti.“ Užsimezgusias meilės istorijas I. Raudonis aprašo romantizuotu stiliumi, tarsi ne kaimo istoriją dokumentuotų, o sakmę kurtų, papildydamas galimais dialogais. Štai kaip aprašomas vieno kaimo gyventojo, Petro Gailiaus, bendravimas su savo žmona, geriausia kaimo audėja Stefanija:
  ‒ Ar pritartumei, brangute, jei nusipirktume karvutę, porą avelių ir keletą vištaičių? Tarkite žodelį, ‒ atsiklausė Petras.
  Žmonai neprieštaraujant, netrukus jų kieme sumūkė jauna šiemarga karvutė, linksmai subliovė porelė juodgalvių avių. Petrui iš džiaugsmo širdis lyg nesavu ritmu šokinėjo. O pačiupęs audėjėlę ant rankų, suko net kelissyk aplinkui ir bučiavo, bučiavo...
  Kiekvienai šeimai knygoje skiriama po atskirą pasakojimą ‒ skyriai taip ir vadinami, pagal jų pavardes: „Jonas Gailius (nebylys), sesuo Stefanija ir motina Rozalija“, „Ieva ir Julius Narvilai“, „Spalvingas Izidoriaus Jonausko gyvenimas“, „Juzefos Gliaubertienės gabumai“, „Domininko Grigučio sodybėlė“... Paminima, kur stovėjo (ar tebestovi) namas, kiek hektarų žemės kas turėjo, kiek vaikų susilaukė, kokios vaikų profesijos. I. Raudonis apgailestauja, kad žmonių atmintį išblukina laikas ir kiekvienais metais vis mažėja liudininkų, galinčių papasakoti apie prieškarį ar sunkius karo, pokario laikus. Pasakojimuose negandos liejasi į vientisą srautą, Gėsalų gyventojams sunku atrinkti, kas juos puldinėdavo, plėšdavo ‒ gal „miškinių“ vardu prisidengdavo paprasčiausi plėšikai ar tie, kas geresnio gyvenimo pavydėjo ir taip keršydavo?.. Stebina žmonių tvirtybė, sugebėjimas nepalūžti net negaliai ištikus. Įkvepianti kaimo darbštuolio Jono Baibšio istorija. Užėjus žiemos šalčiams, jis per neatsargumą neteko abiejų rankų plaštakų. Jas teko amputuoti. Tačiau grįžęs iš ligoninės ėmė raminti artimuosius:
  ‒ Nenuliūdinsiu jūsų, ‒ pirmaisiais žodžiais pareiškė. – Dar ne viskas prarasta. Juk esu sveikų sveikutėlis. Kas, kad tokios štai rankos, bet jos, kaip matysite, dar daug gero nuveiks...
  Įdomu skaityti, kaip Jonas, brolio Juozo padedamas, prisitaikė savo rankoms be plaštakų įvairius įrankius ‒ kastuvą, dalgį, grėblį, šakę, netgi plaktuką, kirvį, pjūklą, reples. Stebėjosi kaimynai, kad jis sugebėjęs karvę pamelžti. Jonas buvo pramintas stebuklu, gandas apie jo sugebėjimus greitai pasklido plačiau: jo istorija ir į rajono laikraštį pateko. Ten rašę, kad negalia netrukdo atlikti didžiulių darbų, tereikia tik entuziazmo ir pasiryžimo. Todėl ypač skaudu, kad Jono gyvenimas taip netikėtai nutrūko ‒ bandant sulaikyti į sandėliuką įslinkusį vagį, kuris jį pašovė: „Buvo manoma, kad tai Alfonso Vitos apsaugininko juodas darbelis. Bet kas tokiu siaubingu laikmečiu galėjo išdrįsti tai įrodyti...“
  Atrodo, kad autoriui vienodai reikšminga kiekvieno Gėsaluose gyvenusio žmogaus istorija ‒ nesvarbu, ar tai būtų rajono laikraštyje aprašytasis auksarankis Jonas, ar darbščioji audėja Stefanija, ar prestižinę Vyriausybės premiją 2015-aisiais gavęs poetas Stasys Jonauskas. Nemažai šiltų žodžių autorius skiria ir savo tėvui, taip pat mokytojui. Paklausinėtas senasis Kervių Paulauskas mini ypatingą mokytojo atsidavimą darbui, užsitarnautą mokinių meilę ‒ šie jį neretai po pamokų namo palydėdavę „net iki Kivylių akmenyno“, o ten, užkopę ant plokščio akmens, deklamuodavę eilėraščius apie tėvynę Lietuvą. Sprendžiant iš tų pasakojimų, autoriaus tėvas Juozas Raudonis intuityviai bus mokęs vaikus pagal tik dabar kai kurių atrandamą Valdorfo pedagogiką.
  O štai apie save Ignas Raudonis kalba labai kukliai. Jei dar tiksliau ‒ leidžia kalbėti nuotraukoms. Taip tą skyrelį ir pavadina: „Mano gyvenimo metai kai kuriose nuotraukose“. Nors, kaip teigia, 20 metų Gėsaluose praleido „su dienynu rankose“, taigi ‒ mokytojaudamas. Kiek galima spręsti, svarbiausia jam vis dėlto buvo jo muzikinė veikla: būdavo kviečiamas groti vestuvėse, krikštynose, šventiniuose jaunimo vakaruose, o Sedoje netgi suorganizavo dūdų orkestrą. Vėliau įgijo ir trečią specialybę ‒ baigė Kauno katechetų mokyklą. Dėstė tikybą Gėsalų, Vyžančių bei Ylakių mokyklose. Ir netgi jei knygos įžangoje liūdna gaida nuskamba nerimas dėl tokių kaimų, kaip Gėsalai, ateities ‒ juos paliekančio jaunimo, uždaromų mokyklų, vis dėlto skaitant ją atsiranda tikėjimas, kad bent jau žodinis palikimas, tie liudijimai apie čia gyvenusius žmones neišnyks, jeigu bus daugiau tokių metraštininkų, įamžinančių juos savo knygų puslapiuose.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt