Į fotografijas sugulė Veprių krašto vaizdai

Neįgalieji klauso Algio Gibos patarimų.

Kūryba
Nustatymai

Lietuvos neįgaliųjų draugija vasariško rudens pradžioje sukvietė meniškos sielos neįgaliuosius pasimokyti fotografijos paslapčių. 16 kūrėjų iš visos Lietuvos, su fotoaparatais rankose klaidžiodami po vaizdingas Veprių apylinkes Ukmergės rajone, ieškojo įspūdingų kadrų, kurie kol kas sugulė į filmą, tačiau tikimasi, kad atspausdintomis nuotraukomis galės pasigrožėti ir patys vep­riškiai. 

Neįgaliųjų fotografų plenero dalyviai.

Svarbu rasti „auksinį“ kadrą
Vepriuose fotografų plenero dalyvius buvo sunku sugaudyti – jie su fotoaparatais rankose buvo pasklidę po laukus, po miestelį. Vis dėlto dauguma kūrėjų sako dažniausiai fotografuojantys anksti ryte. „Tai – pats brangiausias laikas, – teigia marijampolietis Almas Matulaitis. – Kai pataikai gerą laiką, 5-10 minučių ir gali eiti namo.“ Ypač, pasak Almo, įdomu fotografuoti rūką virš upės, vakare gerų kadrų pasiseka „pagauti“ fiksuojant debesis. Labiausiai Almui patinka natiurmortai ir naktinė fotografija. „Norėtųsi kažką iš nakties išpešti, kad kiti pasakytų „Vau“. Jo teigimu, naktį fotografuoti nelengva. Tai daroma saulei dar leidžiantis. A. Matulaitis įsitikinęs, kad fotografuojant reikia žinoti, ką tu nori parodyti. Jei nežinai, pyškini, pyškini, ir gali nė viena nuotrauka nepavykti.
Jam pritaria ir vilnietis Sigitas Norvaišas. Svarbiausia – atrasti tinkamą fotografavimo kampą, „auksinį“ kadrą. Bet tai nedažnai pasiseka. Vyriškis sako trejus metus lankęsis botanikos sode ir fotografavęs gėles. „Gėlės visą laiką gražu, bet jas irgi reikia mokėti fotografuoti. Pavyzdžiui, tulpės nelabai fotogeniškos, rožės – fotogeniškesnės. Obelų žiedai irgi labai gražu. Reikia matyti kompoziciją, koks kadras bus geras“, – pasakoja nuo vaikystės fotografija besidomintis vyriškis.
Panevėžietė Dalė Hokušienė sako fotografuoti pradėjusi visai neseniai. Anksčiau su fotografija nieko bendro neturėjo. „Nežinojau, nuo ko pradėti, kai fotoaparatą paėmiau į rankas“, – pasakoja moteris. Ji prisimena, kad pirmas mokytojas buvo Algis Giba, kuris Panevėžyje vadovavo fotografų būreliui, o dabar kartu dalyvauja plenere. „Užsikabinau. Anksčiau nieko nematydavau, dabar ir mažiausią šapeliuką pastebiu, galiu nufotografuoti“, – emocingai dalijasi įspūdžiais D. Hokušienė. Jos manymu, fotografą kojos maitina, todėl reikia daug vaikščioti. „Veprių nedaug yra, apeinam visus kampelius, kol randam gerų kadrų. Būna visko – pargriūni, atsikeli“, – teigia plenero dalyvė.
Stanislava Juozapaitytė – irgi panevėžietė. Ji sako taip pat nesiskirianti su fotoaparatu. „Tai lyg liga – pradedi visą laiką ieškoti, ką nufotografuoti. Krenta į akis kokia smulkmena, žiūrėk, ir pavyksta nuotrauka. Kuo toliau, tuo daugiau imi pastebėti“, – dalijasi įspūdžiais Stanislava.

A. Giba plenere fotografavo pastatus ir jų elementus.

Traukia galimybė bendrauti
Jonas Valantiejus į plenerą atvyko iš Kelmės. Jis sako esantis pradedantysis fotografas, tačiau bičiuliai (o ir plenero vadovė) giria, kad jaunuoliui gerai sekasi fotografuoti gėles. Pats Jonas labiausiai mėgsta fiksuoti peizažus, gamtą. Apskritai šis užsiėmimas jam labai patinka. Vyriškis sako plenere gaunantis daug žinių, plečiantis savo galimybes. Tačiau ne mažiau svarbu surasti naujų bičiulių, pasidalyti patirtimi. Jonas Šiaulių darbo rinkos mokymo centre yra įgijęs siuvėjo operatoriaus specialybę, tačiau darbo jam kol kas nepavyko rasti. Dažniausiai laiką leidžia namuose ir labai pasiilgsta bendravimo.
Pagėgiškė Rasa Baranauskaitė džiaugiasi, kad seminaruose dalyvaujantys fotografai labai susidraugauja, susidaro lyg atskira jų bendruomenė. Ir pasibaigus stovyklai bičiuliai nenutraukia ryšių. Pasak Rasos, neįgalūs žmonės dažnai neturi galimybės ilgesniam laikui išvažiuoti iš namų, o kūrybinės stovyklos jiems suteikia tokią galimybę. „Jau pasibaigus plenerui pradedame laukti kito“, – sako R. Baranauskaitė.
Fotografija moteris susidomėjo vaikystėje. Dar juosteles patiems ryškinti reikėjo. Paskui teko atidėti šį pomėgį – neturėjo fotoaparato. Paprastai Rasa fotografuoja draugijos renginius, veiklą ir džiaugiasi, kad kasmet gali dalyvauti fotografų plenere. Čia ji daug išmoksta, labai vertingi ir vadovų, ir kolegų patarimai. R. Baranauskaitė sako stebinti ir „Bičiulystėje“ publikuojamas nuotraukas – smagu matyti pažįstamų fotografų darbus.

Jonas Valantiejus mėgsta fotografuoti gamtą.

Svarbu geras vadovas
Kūrybinei stovyklai jau trečią kartą vadovauja fotomenininkė Marija Čičirkienė. Ji sako seminarą Nidoje iškeitusi į šį plenerą, nes į neįgaliųjų kūrybinę stovyklą sugrįžta su džiaugsmu. Šiemetinė plenero tema – „Fotografų žinia iš Veprių“, todėl ir teko kūrybinės stovyklos dalyviams apeiti apylinkes bei paieškoti netikėto rakurso. „Mano tikslas – kad jie eitų link meno. Noriu, kad daugiau pastebėtų, gilintųsi, ne tik gimtadienius fotografuotų, – sako M. Čičirkienė. – Norisi pasiekti, kad nuot­rauka sujaudintų, kad joje „kažkas“ būtų.“ Jos teigimu, kartais ir smulkmena labai svarbi, padaro fotografiją išskirtinę.
Pasak vadovės, vieni plenero dalyviai pasirinko dirbančius žmones, kiti – architektūrą, treti – gamtą, vandenį. Visi ieškojo savojo kadro. Vakarais susėda kartu, aptaria darbus, pasišneka, kas gerai, kas ne, pasidžiaugia, jei pasiseka. M. Čičirkienė sako pastebėjusi, kad tie, kurie seminare dalyvauja jau ne pirmus metus, tobulėja. Jie pradeda kitaip matyti, daugiau ieškoti.
D. Hokušienė pasidžiaugė, kad seminaro vadovė labai gera – kas neaišku, paaiškina, niekad neįžeis, išklausys, pasiūlys, kaip ką geriau padaryti, nuramins, kai nesiseka. „Visi esam skirtingų lygių, skirtingos sveikatos. Jei kartais jaučia, kad kas stipresnis, duoda sunkesnę užduotį“, – pasakoja D. Hokušienė. Jai pritaria ir kiti plenero dalyviai.
Dar fotografai mokytoju vadina ir A. Gibą, kuris labiau pataria techniniais klausimais. A.Gibos teigimu, norint nufotografuoti gerą kadrą, nebūtina turėti brangų fotoaparatą. „Kartais su „muilinėmis“ geriau pavyksta nei su dideliais fotoaparatais. Su jais reikia mokėti fotografuoti. O jei nesinori gilintis, dabar ir su telefonais galima fotografuoti. Visi seminaro dalyviai skirtingi ir iš jų nereikalaujama, kad visi vienodai darytų“, – teigia Algis, pats siekiantis aukščiausios kokybės nuotraukų.
Per seminarui skirtą laiką jo dalyviai pamatė bei užfiksavo tai, ko patys miestelio gyventojai nebepastebi. Tikimasi, kad fotografų darbai bus įdomūs ir Veprių bendruomenei. M. Čirčirkienė mano, kad tas nuotraukas galėtų seniūnija nuolat eksponuoti. Seminarą organizavusi Lietuvos neįgaliųjų draugijos projekto vykdytoja Saulė Vėjelienė sako jau kalbėjusi su Vep­rių seniūne Dalia Urboniene ir tikisi, kad nuotraukos papuoš bendruomenės namų patalpas.


Aurelija BABINSKIENĖ

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt