Rima DANYLIENĖ, Radviliškis

Kūryba
Nustatymai

Siūlome paskaityti Šventojoje vykusiam literatų seminarui „Amžinieji lietuvybės ąžuolai“ atsiųstus arba jau ten sukurtus įdomiausius, kvepiančius jūra ir vėju, tekstus. 

Rima Danylienė.

 

Žodžiai

Tavo žodžiai pikti
Tarsi kirtis angies,
Vos palietę ausis
Nusileis lig širdies,
Pasislėps ir lindės.
Ir skaudės, oi skaudės,
Tik pabiręs staiga
Ašarėlių lietus
Pabandys kiek nuplaut
Gyvatėlės nuodus.
Kiek kalta, nekalta,
Kas dabar pasakys?
Kirto žodžių kruša,
Skaudžiai kirto angis.

 

Žvaigždelės

Rugpjūčio naktį į žvaigždes žiūrėjau
Ir mintys man vis lindo įkyriai:
Kaip dangų Tu išgražinai, Kūrėjau,
Ir kaip tai išradingai padarei!

Kas tos švieselės? Melsvo skliauto gėlės?
Ar raidės Tavo knygų didelių?
O gal žmonių, kurie jau mirę, vėlės
Keliauja pas Tave dangaus keliu?

Va ta smulkutė – gal vaikelio mažo,
O ta didžiulė – iškilaus žmogaus?
Kiekvienas žemėj savo naštą nešam
Ir mąstom, kaip toli ligi dangaus...

Žvaigždelės šviečia, jaudina ir guodžia,
Gal tiesia taką nuo manęs ligi Tavęs?
Viena vis krinta, žybsi, tamsą skrodžia,
O gal kažko ateina išsivest?

Skaitau jų raštą, akyse prašvinta...
Ir ne tokia baisi naktis juoda,
Žinau, ne man tą paslaptį įminti,
Tai gal geriau jau sukalbėt maldas.

Už tuos, kurie į nebūtį išėjo
Ir stebi mus akutėmis žvaigždžių.
Už tuos, kur ašarėlė nuriedėjus
Pakilus saulei kaip rasa nudžius.

 

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt