Vitalija LIŽAITIENĖ. Atleidimo galia

Ritos Mockeliūnienės nuotr.

Kūryba
Nustatymai

Siūlome paskaityti Šventojoje vykusiam literatų seminarui „Amžinieji lietuvybės ąžuolai“ atsiųstus arba jau ten sukurtus įdomiausius, kvepiančius jūra ir vėju, tekstus. 

Vitalija Ližaitienė.

Ant gretimo namo stogo įsitaiso pilnatis, mirkteli apskrita akimi ir liūdnai šypteli. Mindaugas pakelia galvą, pažvelgia į ją pro pusiau nugertą degtinės butelį – pasaulis pasirodo kažkoks neryškus, tolimas, pilnas neaiškių formų ir apvalių kampų. Kaip miražas. Kaip jo gyvenimas. Apsiblaususios akys klaidžioja po terasą, kurioje viskas taip gerai pažįstama. Trumpam dėmesį prikausto laimės pasaga iš senosios sodybos... Dabar jau nesvarbu, kiek tos laimės buvo ir kur ji, tarsi vienišo vėlyvo praeivio šešėlis, išnyko. Sunkus suvokimas, kad viskas seniai seniai prarasta, spaudžia tarsi didžiulis lauko akmuo, drasko gerklę lyg aštrūs pigiausios degtinės lašai ir ant glotnaus paties Mindaugo nušveisto poliruoto stalo nukrenta ašara.

Šiandien jis neiškentė: papasakojo savo istoriją pardavėjai, truputį vyresnei vaikystės draugei, tikėdamasis palengvėjimo. Papasakojo apie karą, kurį vis dar sapnuoja – apie užnuodytus šulinius ir apgaulingai tuščius kaimus, apie sunkvežimių kolonas ir tarsi netyčia beprasidedančias akmenų griūtis, apie negyvose akyse sustingusius klausimus „kodėl?“ ir nenutylantį automatų tratėjimą. Jis, tas karo orkestras, reiškė gyvenimą, nes tyla nešė mirtį. Jis vis dar prisimena, kaip sunku būdavo atpažinti žuvusius draugus ir rašyti jų artimiesiems laiškus, nes sausa frazė „žuvo atlikdamas pareigą Tėvynei“ nieko nepaguosdavo ir nepaaiškindavo, tik tarsi dykumos smėlio sūkurys sujaukdavo žmonių gyvenimus.

O gal ir ne Afganistanas kaltas. Tiesą sakant, kad ten pateks, jis, būdamas tikras dribla, nelabai tikėjosi, bet su likimu nepasiginčysi. Vienas Dievas težino, kaip pavyko išgyventi, grįžti namo tik su vienu švino gabalėliu kojoje. Jis visai netrukdė gyventi toliau, vidurnaktį klerkinti kaimo gatvėmis motociklą, nusibelsti į šokius už keliolikos kilometrų ir grįžti paryčiais kartais gerokai užtinusiomis akimis. „Atrodai kaip dramblys“, – pasišaipydavo draugai, bet jis į tai visai nekreipė dėmesio. Galbūt išgelbėjo mamos tikėjimas, lydėjęs nuo pat mažumės ir pririšęs prie savęs nepertraukiama gija. Jos ir meilė neįveikė. Neliko Mindaugas mieste, metė šaltkalvio darbą, laikinai – jam taip atrodė – paliko žmoną su kūdikiu ir pardundėjo į kaimą, tikėdamas mamos žodžiais, kad gražus medinis namas bus jo... Tampė pieno bidonus, šienavo, valkiojo vandens cisternas gyvuliams, kol vieną kartą kieme pamatė kaimyną. „Tavo mama parduoda namą, jau rankpinigius įmokėjau“, – smogė baisūs žodžiai, baisesni už Afganistano tylą...

Iš parduotuvės išėjo supykęs – papasakojo viską lyg per išpažintį, o ji: „Turi atleisti. Karui, nes tau jis seniai baigėsi. Mamai, nes ji tada už tave meldėsi. Sau, nes gyvenimas tęsiasi ir negali stovėti ties dvidešimties metų riba.“ „Aiškina lyg orakulas“, – visą kelią niurnėjo.

Glosnus vakaro rūbas supa Mindaugą ir jo prisiminimus, vis rita, judina tą nenuolankų akmenį nuo širdies. O pilnatis jau seniai nulipo nuo kaimynų stogo ir nuriedėjo savo orbita aukštyn; du tarsi meilužiai susiglaudę debesys palydėjo jį įsimylėjusiais žvilgsniais. Tylą sudraskė kažkuriame kieme susipešusios katės, lengvas vėjo pūkšnis terason mestelėjo keletą kaštonų lapų. „Velnias, kaip greit ateina ruduo... vėl ruduo“... – Mindaugas pakėlė butelį, bespalvis skystis vis dar teliuškavo jame, aštrus kvapas kuteno nosį ir... stiklo šukės pabiro ant betoninio takučio... „Rytoj sušluosiu, – pasakys tuoj pasirodysiančiai motinai, – nevaikščiok basa.“

Nes rytoj bus rytoj. Šiek tiek kitaip. Lengviau. Be akmens, gulėjusio ant širdies ir sudužusio stiklo šukių...

Vitalija LIŽAITIENĖ
Šakių r.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt