23
Pirm, Rugs
10 Nauji straipsniai

Saulius LYNIKAS. Mokytojai

Kūryba
Nustatymai

***

Mokiausi Joniškio 2-oje vidurinėje mokykloje. Mokytoją Petrą Grėbliauską prisimenu ne tik kaip pirmą savo mokytoją, bet ir kaip kaimyną.

Grėbliauskai gyveno K. Požėlos (dabar Upytės) gatvėje tiesiai priešais mūsų namą. Į jų kiemą dažnai rinkdavosi gatvės vaikai, ypač vyresni, nes mokytojas buvo įtaisęs stalo tenisą. Mes, mažiukai, stengėmės būti šalia.

Grėbliauskai turėjo ir karvę, jų ganykla buvo toje pusėje, kur ir mūsų. Labai įsiminė, kaip aukštas mokytojas dideliais žingsniais spėriai tą karvę vesdavo namo.

Jų didokas sklypas prie namo buvo paverstas gražiu, visokių įdomių augalų pilnu sodu. Tik vėliau paskaičiau, kad mokytojas buvo sodininkystės specialistas. Ir klasėje mus, mažuliukus, jis supažindino su sodininkyste. Pamenu, kaip vaišino obuoliais, o paskui surinkom jų sėkleles. Vėliau, tinkamu metu, paties mokytojo sklype paruošėm žemę, tas sėkleles pasėjom ir vis eidavom žiūrėti, kaip dygsta ir auga. Jau paaugusias obelėles mokė skiepyti. Paskui vėl žiūrėjome, kaip prigyja skiepai, o dar vėliau dalį tinkamų obelaičių persodinome į mokyk­los sodą.

Vienas mokytojas mėgdavo mus ten vestis ir viską rodyti. Jis organizavo klasei daug ekskursijų į įdomias miesto vietas, į gamtą. Pamenu, ėjome prie Sidabros, į mišką, į latvių „baznicoje“ tuomet veikusį malūną ir kitur. Mūsų klasėje mokėsi toks H. Ribikauskas, tad mokytojas sutarė aplankyti jo tėvo puodžių dirbtuvę – buvo labai įdomu stebėti, kaip gimsta puodai, lėkštės ir visokiausi kiti molio dirbiniai. Vykome ir į Žagarę, ten mokytojas aprodė miestelį, gražias apylinkes. Nuvedė net į jau Latvijai priklausančią parduotuvę, pirko joje saldainių, dalijo juos mums, liepė vežti namiškiams lauktuvių ir sakyti, kad jie iš užsienio. Ir dabar menu aukštą mokytojo figūrą, žingsniuojančią priekyje, o mes, tarsi maži žąsiukai, klusniai išsirikiavę po du, sekame jam iš pas­kos... Jis visada ramiai, bet užtikrintai valdė klasę, gebėjo savo vertybėmis sudominti ir nuraminti mus.

O žiemomis kelių aplinkinių gatvių vaikus mokytojas pradžiugindavo kita pramoga – už jo sodybos esančiose vandens užlietose ir ledu pasidengusiose pievose įrengdavo mūsuose „kalvaratu“ vadinamą įtaisą. Juo būdavo galima rogutėmis labai greitai skrieti ratu. Kokie trys vaikai sukdavo ilgo horizontaliai įtaisyto rąsto trumpesnį galą ratu, o prie ilgojo rąsto galo pririštos rogės smagiai nešė kelis vaikus. Rogutes atsiveždavo patys „klientai“, o „kalvaratas“ būdavo atviras visiems. Matytumėt, kiek vaikų ten visada prisirinkdavo! O mokytojas ramiai tvarkydavosi namuose. Gal kiti vaikai ir nežinodavo, iš kur tas „kalvaratas“ atsirado...

Jo žmona Bronislava irgi buvo puiki pradinių klasių mokytoja. Ji mokė seserį Marytę ir brolį Virgį, tad ją pamenu tik kaip darbščią sodininkę, paprastą, visada maloniu žvilgsniu ir giliu, širdingu balsu kaimyniškai besikreipiančią: „Labas, Sauliuk, ar nenori šviežio pienelio, Sauliuk?“


Saulius LYNIKAS
Druskininkai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt