23
Pirm, Rugs
10 Nauji straipsniai

Gražina KALVAITIENĖ. Vasaros atodūsiai

Kūryba
Nustatymai

Atbėgo vasara į rugpjūtį pakilnoti pasunkėjusių korių aviliuose ir paskaičiuoti išaugintų grūdų, parymoti žvaigždėtą naktį čirpiant žiogams, jos pačios išaugintiems. Taip ir rymos vasarėlė, skaičiuodama obuolius ir bruknes, visą paskutinį savo mėnesį, palikdama prisiminimus apie kvapų žydėjimą. Basakojė vasara, kvepianti viržiais ir grybais, dar kvies kiekvieną vaikščioti jos laukais ir miškais. Gamta dar vis dovanoja begalę vasariškų ir nepakartojamų akimirkų.

Kiek begalvotume apie rusvėjantį riešutą, nokstančią bruknę, apie jurginų jūrą ir mėnesienos magiją, spindinčią ryto rasą ar viržių puokštelę, vis tiek tai – rugpjūtis. Greit ištirps jo dienelės migloje.

Smėlėtas kelias, šildydamas kojas, veda vis tolyn. Nematyti laukuose mėlynuojančių rugiagėlių, tik ražienos gelsvai ruduoja. Po jas žirgliuoja gandrai su gandriukais varliaudami. Per šv. Baltramiejų paliks ir jie mus... Gervės, pulkais iš lėto žingsniuodamos, rankioja išbirusius grūdelius, vis pakeldamos galvas apsidairyti.

Kryžkelėje parimęs rūpintojėlis, pakelėje – samanotas akmuo. Už jo sparčiai darbuojasi skruzdėlės. Jos žino, kad nukritęs gelsvas lapas yra vasaros pabaigos ženklas, nebėra laiko ropinėti žolynėlių žiedais, o reikia skubėti pasinaudoti vasaros gėrybėmis.

Einu tolyn miško taku. Pušys žvelgia į baltus, purius debesis, kurie saulei leidžiantis išnyks. Dangus visada turi ką mums pasakyti ir parodyti kelią...

Nutilo lakštingalos, negirdėti gegučių. Ateina tyla – paukščių lizdai ištuštėja. Nusviro ugninės šermukšnių kekės, rausvėja putinai. Eidama miško taku prisiminiau A. Baranausko poemą. Miškus ištiko jo apdainuoto šilelio likimas. Kelmai, suverstos šakos, išvažinėti gilūs grioviai. Ten, kur augo mėlynių ir bruknių kerai, likę tik sudžiūvę stagarėliai, sutraiškyti galingos technikos aviečių krūmai. Prisimenu, kaip su mamute rinkdavome avietes – kvepiančias, dideles... Dabar tų vietų atpažinti negalima.

Greitai bėgo vasarėlė per laukus ir pievas, švysčiodama gėlėta suknele, kvepianti, dainuojanti, kepinanti ir vėsinanti... Taip bebėgdama ir papuls rudenėliui į glėbį. Neamžinas bus ir ruduo. Bėga laikas. Po vėsios nakties aušta rasotas rytas. Dieną, kai šildo saulė, atrodo, kad ir vasara nesirengia iškeliauti. O naktys jau tamsėja ir ilgėja. Vasara jau nebeturi kur eiti, tai rymo ir dūsauja ties rugsėjo slenksčiu, atidavusi žmogui viską, tik nesulaukusi pagarbos. Praverkime kvepiančią gamtos skrynią ir ragaukime jos dovanas, dėkodami ir saugodami ją.

Rytai jau puošiasi rasos karoliais – vėsiais, skaidriais. Vasara žiūri į rasą ir atsigėrėti negali. Niekas tokių vienodai apskri­tų, blizgančių karoliukų nėra suvėręs, kaip besibaigančios vasaros rytai ant sidabrinių voratink­lių gijų. O gijų, gijelių – milijonai... Visi ateinančio rugsėjo laukai ir miškeliai bus padabinti vorų šilkais.

Išeinantys rugpjūčio rytai renka rasos lašelius, žėrinčius saulės spinduliuose ir stengiasi kuo ilgiau juos išlaikyti. Ir atsidus vasarėlė: sausa ir karšta buvau, dramatiškai karšta...

Gražina KALVAITIENĖ 
Kazlų Rūda
Autorės nuotr.

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt