19
Š, Spa
12 Nauji straipsniai

Stasys BURBA. Degančios aguonos

Kūryba
Nustatymai

Mano vaikystė praėjo pokario laikotarpiu. Ji buvo gana sunki. Karas padarė savo. Labai gerai prisimenu 1949 metais kuriamus kolchozus Pakruojo rajone ‒ Klovainiuose, Laipuškiuose, kituose kaimuose. O dar trėmimai... Visur vien baimė. Ypač vakarais kaimynai nežinojo, ko tikėtis. Sovietams prijaučiantys jaunuoliai vaikščiodavo pakiemiais, rinko paskolas pusiau prievarta.

Tėvas, likęs našlaitis trijų mėnesių, augo pas tetą ir bobutes. Per Pirmąjį pasaulinį karą, būdamas 10 metų, jau ganė gyvulius Barvainių kaime. Nors nedidelis kaimas, vokiečiai neaplenkė ir jo. Visi gyventojai pasislėpė. Pamatė vokiečiai bandą ‒ norėjo pagrobti vieną telyčaitę, bet gal piemenėlio pagailėjo, pasuko prastu vieškeliu Panevėžio link pro Bitės dvarą.

Vėliau tėvas, jokių mokslų nebaigęs, tarnavo Lietuvos armijoje Kaune. Tuomet jau lenkai nuolat Lietuvą puldinėjo. Sargyboje vos liko gyvas.

27 metų vedė, nes gavo pasogos 5 ha žemės. Džiaugsmas didžiulis! Žinau, dirbo 11 hektarų, kita žemė priklausė švogeriui (svainiui) ir žmonos seseriai. Kad ir vaikas tada buvau, mačiau, kaip tėtis nervinasi dėl kolchozų kūrimo ‒ rūkydavo daug. Buvo atimtas arklys, padargai, daržinė, jau užsėti grūdai... Dienomis apsilankydavo stribai, priešų ieškodami, ‒ rado dėžutę su pinigais, gal ten ir žmonos karolių, papuošalų būta. Vakarais užsukdavo partizanai. Neramus laikas... Tėvas turėjo parsivežęs rąstų namui statyti ‒ nuėjo viskas niekais, neleido. O jis, matyt, iš svainio nusižiūrėjęs, meistrauti mokėjo: kubilus, statinaites sukalti, ratus pagaminti, arklį pakaustyti.

Vienkiemio, kuriame augau, seniai nebėra. Jį nugriovė prasidėjus melioracijai.

Tėvai buvo tikintys, dažnai eidavo bažnyčion. Įsisodindavo mane ir seserį ir važiuodavom į atlaidus tiek Klovainiuose, tiek Rozalime. Kita sesuo mirė po karo, būdama 13-os, staiga ‒ dėl smegenų uždegimo.

Visi vaikai žinojome savo darbus. Tėvams padėdavome ‒ sodindavome bulves, kasdavome, imdavosi mus ir į mišką malkauti. Tėvai mažai kontroliavo, gal pabardavo, bet diržo nėra paėmę. Pavasarį ir vasarą ravėdavome cukrinių runkelių normas. Mama imdavo 2 hektarus, nes gaudavo už tai pigiai nusipirkti cukraus, kurio parduotuvėje nebūdavo. Papildomo darbo irgi visada turėdavo: verpdavo, megzdavo, lopydavo drabužius. Žiemą drobes ausdavo, iš prastesnių linų ‒ maišams.

Nacionalizavę žemę, visiems atmatavo po 60 arų. Kaip šiandien prisimenu, daug buvo pasėta aguonų. Jos imdavo žydėti degančia raudona spalva. Subrendusias aguonų galvutes nurinkdavom, mama jas išlukštendavo. Vaikams neduodavo. Aguonos būdavo paliekamos šventėms. Kepdavo bandeles, storu aguonų sluoksniu pabarstytas.

Raudonos buvo ir braškės. Jų turėjom visą didelę lysvę. Mama neleisdavo neprinokusių draskyti. Iki soties, pamenu, atsivalgėme, kai ant mūsų žemės kariškiai statė „majaką“. Tai tokie kariniai ženklai numatytose aukštesnėse vietose ‒ senesni žmonės tikrai prisimins. Mūsų „majakas“ nebuvo visiškai įrengtas, tik suręstas ir įkastas cementinis stulpas. Jis turėjo savo numerį, kurio nebepamenu.

Kol mokyklos nelankėme, mudu su seseria pas kaimynus palikdavo. Kaimynė, vardu Karolina, arba ‒ Karusė, buvo griežta, turėjo vytelę, nepaklausius ja sudroždavo. Dar buvo jos dukterys, dvi mergaitės. Joms liepdavo garsiai kalbėti poterius, o laisvesniu nuo darbų laiku ‒ giedoti. Giesmes pati užvesdavo.

Iki mokyklos būdavo 2 kilometrai, pro mišką eiti nereikėjo, tik pro krūmus. Mudu su seserimi eidavome kartu, ji buvo antrokė, o aš ‒ jos palydovas. Laukdavau jos mokykloje, sėdėdavau pirmame suole, kažką rašydavau, ką pirmokai darydavo. Vienoje patalpoje buvo susodinti visų klasių mokiniai, kai kuriems buvo net po 14 ar 15 metų. Aš dar buvau per mažas mokytis. Baigiantis mokslo metams mokytojas gal dėl įdomumo mane pašaukė atsakinėti. O aš jau paskaitau parašytus žodžius, moku skaičiuoti, kelis eilėraščius. Kadangi tėvas su mokytoju buvo pažįstamas, nuveždavo jį į Pakruojį, tai pasakė, kad aš keliamas į antrą klasę. Taigi mokslus nuo šešerių metų pradėjau... Baigiau Klovainių septynmetę mokyklą, mokiausi technikume ir neakivaizdžiai ‒ Žemės ūkio akademijoje. Tėvai duodavo pinigų mokslams.

Vėliau dirbau gretimame ūkyje laukininkystės brigadininku. Gal dabar ir negarbinga, bet dvejus metus dirbau rajono komjaunimo komitete. Vėliau norėjau dirbti ūkiuose, nes aš ‒ kaimo vaikas. Buvau nuklydęs į Pasvalio rajoną, netoli Bauskės kaimo. Pro Pakruojo rajoną prateka Mūša. Už upės ‒ Latvija, Rainio tarybinis ūkis. Ten ir ligą pasigavau, kaulų sąnarių TBC. Bet vis tiek dirbau sunkų vyr. agronomo darbą.

Jungiant ūkius buvau pakviestas dirbti į rajono kino direkciją. Tapau redaktoriumi. Ten daug padariau. Susitikdavau su artistais, tiek atvykstančiais į rajoną, tiek kursuose Vilniaus kultūros tobulinimosi institute. Greitai pripratau ir ėmiau pažinti kino meną. Taip dirbau 8 metus. O tada pakvietė į miestelio agronomų tarnybą ‒ žemėtvarkininku. Buvo ir nuotykių: matuojant 3 ha kaimynų moterys nuogus užpakalius rodė. Tai matė ir Vilniaus žemėtvarkininkai. Kova dėl žemės buvo arši.

Gyvenu dabar Klovainiuose. Matau, kaip miestelis tuštėja, jaunimas išvyksta. O mes dar turime prie namų nedidelį žemės plotelį. Pomidorai, agurkai, morkos, raudonieji burokėliai, bulvės, česnakai, svogūnai... Dalį sklypo užima gėlės, kurias žmona visada labai mėgo. Augina pinavijas, lelijas, kardelius, rūtas, šilagėles, tulpes... Sode pasodina aguonų. Žiūriu, kaip jos dega raudonai, gėriuosi ta liepsna. Tai buvo pirmas mano vaikystėje suvoktas gėlės grožis.

Stasys BURBA 

Pakruojo r.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt