21
T, Rugp
10 Nauji straipsniai

Gintautas STANKAITIS, Ukmergė

Kūryba
Nustatymai

Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos

Kišenės

Per upę praeities
einu lieptu menku
ir žiedus ateities
į kišenes renku.

Pavydi jovarai
tų randamų žiedų,
pavydi daktarai
dar nesamų žaizdų.

Ar esamam laike
pavydi? Na, tegu!
Nemato jie švarke
kišenių be sagų!

Išbiro ateities
visi rasti žiedai:
žmogeli, kur rities,
kai praeitį radai?

Bandelė ant šaligatvio

Prie gatvės du melsvi balandžiai
bandelės nuograuža dalinas, –
Praamžiau, argi nepabandžius
pasiūlyti taurelę vyno,

kad alkani erdvių sparnuočiai
nuo sauso kąsnio neužspringtų,
kad pamatyčiau, kad žinočiau,
kas duonos trupinius surinktų

tuos, vidur gatvės pamėtėtus,
iš žemiškiausio vynuogyno,
tuos, prie altorių nekylėtus,
ką Saulė Žemei sunokino

ir meldė gyvastį kilnoti,
globoti tarp švelniausių pirštų,
kad alkaniesiems dovanoti
sotieji amžiais nepamirštų...

Žvelk, – iš dangaus vingiuoja lietūs
ir be taurės gyvybę laisto:
maitina duona pakylėta
paukštelį, vargšą, kunigaikštį...


Raganaitė

Šešiolikmetei raganėlei
pulsuoja standžios, karštos krūtys,
ant burtų šluotos pasikėlus –
dilemą sprendžia – būti, būti,

nebūti, būti, gal juokauti –
pasaulis abejingai liūdnas?..
Užmiega karžygiai nukauti,
iš karo grįžta karaliūnas:

jaunutė liūdi raganėlė –
negrįžo mylimas iš karo,
tiktai žygiuoja baltos vėlės,
svajonių durys užsidaro...

Vėles baltuojančias palieka –
pasiūlo jauną, karštą kūną:
ji geidulių nestabdo niekaip –
pirmajam uždeda karūną?!


Sugundytas Sizifas

Palauk, Sizifai, neskubėk –
tuojau ateisiu tau į talką, -
paliki akmenį – vis tiek
riedės atgal. Gal mudu malkų,

kirvius paėmę aštresnius,
priskaldykim žilai močiutei,
kad pro nesandarius plyšius
paliautų skersvėjėliai pūtę?!

Sizifas akmenį žemyn
po tiekos amžių paritėjo:
priskaldę malkų, – mes vieni
ant akmenėlio pasėdėjom...

O pailsėję, – pagaliau
į kalną ėmėm uolą risti...
Sizifas tarė kiek vėliau:
,,Einu dar pakūrensiu gryčią...“

Sizifas šildo gryčią seną –
poetas – akmenį ridena...

 

Vakaro mintis

Drevėti aviliai užmigo
po obelų šakotais skėčiais,
nes debesų rausvoką knygą
jau vakaras skaityti kviečia,

o aš nepabaigiau tirados –
kamantinėti žiogą žalią,
kokie išminčiai nesurado
dangun nei kelio, nei takelio.

Kaip įdomu – mintis nuskrieja
nuo grandinėlės paliuosuota:
o žmonės meldžiasi gerieji,
kad jiems laikai ramybę duotų,

kaip seno sodo aviliams,
kaip dar nenutiestiems keliams...

 

Reinkarnacija

Ėjau per senkapius tėvų –
Žiūriu, mirtis be dalgio vaikšto:
prie rudeniu puoštų klevų
sutinka tartum kunigaikštį,

ji klausinėja, ar bijau
tų, besiilsinčių po žemėm,
kodėl be dalgio atėjau,
paskirto laiko negyvenęs?

Paklausiau – ar tikrai esi
mus pašaukta reinkarnuoti?
Atsakė, kad vabzdžiais visi
ir paukščiais imsime dainuoti, –

o paukščiai virsią žmonėmis:
galaktikų erdvėj tas būna –
nes eidamas su mirtimi
gyvybės sau dedies karūną...

 

Gintautas STANKAITIS
Ukmergė

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt