21
T, Rugp
10 Nauji straipsniai

Gražina ČEKAVIČIENĖ. Afrikos musė

Kūryba
Nustatymai

Beveik humoreska

Stoties vidus nustebino švara, patogiais suolais ir net kavos aparatu. Buvau vienintelė traukinio laukianti keleivė. Patogiai klestelėjau ant medinio suolo, šalia pasistačiau kelionmaišį ir atsidususi ėmiau raustis prabėgusios dienos įvykiuose. „Į kelionę nerekomenduojama vykti penktadienį“, – prisiminiau rytietišką patarlę. Šiandien penktadienis, ir iš trijulės į kelionę vykstu viena, nes likus keletui valandų iki išvykimo paskambino Rimas, turėjęs mus nuvežti iki uostamiesčio (vėliau turėjome tęsti kelionę į Skandinaviją), ir pranešė, kad sveikata jam neleidžia išvykti. „Beje, – pridūrė užsikirsdamas, – man paskambino Aistė ir taip pat pranešė, kad nesveikuoja ir į kelionę nevyks“. Buvau taip priblokšta, kad nepalinkėjau jiems greičiau pasveikti. Kur du, trečias nereikalingas.

Laikas bėgo ir reikėjo galvoti, kaip pasiekti tolimą miestą. Nutariau važiuoti traukiniu. Taip ir atsidūriau stoties laukimo salėje.

„Neblogai būtų koks pašnekovas“, – spėjau pagalvoti, kai atsivėrė durys ir į salę įžengė šiek tiek apmusijęs vyriokas. Kaip ir priklausė karštą vakarą, jį gelbėjo litrinis bambalis alaus. Vyriokas klestelėjo prieš mane ir pasekęs priekaištingą žvilgsnį paaiškino: „Nealkoholinis, sergu dehidracija su nemigos elementais“. Gūžtelėjau pečiais, o jis, išgėręs gerą dozę, pradėjo tyrinėti mano kelionmaišį. Jo dėmesį patraukė užrašas „Afrika“, nupieštas liūtas, palmės ir smėlio jūra. Nusviedęs šalin nemigą, prišoko prie manęs ir paklausė:

– Jūs keliaujate į Afriką?

Papurčiau galvą. Jo veide išvydusi nusivylimą paaiškinau:

– Vykstu į šiaurę. O Afrikoje jau buvau.

Pašnekovas atgijo. Nepatikėsit, bet jį išties domino karštasis žemynas, todėl užmėtė mane klausimais:

– Ar labai karšta Afrikoje? Kiek liūtų matėt? Ką gėrėte Sacharos dykumoje? Vandenį? Iš kur dykumoje vanduo? Kiek kainuoja kupranugaris? Ar ten auga baobabai? O leopradai jūsų neužpuolė?

Jo akys degė lyg liūto, pamačiusio grobį. Buvau gyva tos pasakų šalies liudytoja.

Bandžiau jo nenuvilti. Liūtą ir leopardą mačiau zoologijos sode, bet pasakiau, kad taip, ten Afrikoje jų dar yra. Kupranugariai kainuoja brangiai, tad jais teko tik pajodinėti. Dykuma turi savotiško žavesio, miegojome toje smėlio dykynėje, bet niekur nėra geriau kaip savo šalelėje. Baobabai?.. Gal matėm, o gal tai buvo duonmedžiai? Na, kaip atskirsi žiemą vyšnią nuo trešnės, taip ir tie medžiai.

Vyriokas susimąstė. Tačiau neilgam. Paklausė nei į tvorą, nei į mietą:

– Kaip vadinasi jūsų vyro mamos sesuo?

– Aš neturiu vyro.

– Na, o jūsų mamos sesuo?

– Teta.

– O familiariau?

Išvardijau, ką prisiminiau giminės grandinėje: moša, svočia, dieveris, kūma arba podė, bet jis purtė galvą.

– O tie, tie skraidantys padarai, pas mus jiems per šalta.

– Skėriai?

– Skėriai negelia.

Pasigirdo keleivinio traukinio dundesys. Pakilau nuo suolo. Tik staiga jis sušuko:

– Prisiminiau... Palaukit.

Sustojau tarpduryje.

– O musės ciocės jums neteko sutikti? Ar ji jums neįgėlė?

Papurčiau galvą ir nuskubėjau į peroną. Kaip gerai, kad keliauju į šiaurę. Ten musėms ciocėms per šalta, nors šios vasaros termometro stulpelis grėsmingai kyla aukštyn.

Gražina ČEKAVIČIENĖ
Jonava

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt