19
Š, Spa
12 Nauji straipsniai

Danutė MAŽEIKIENĖ, Rokiškis

Stanislavos Juozapaitytės nuotr.

Kūryba
Nustatymai

Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos

Čia vaikystės žemė

Čia namai namučiai. Čia vaikystės žemė.
Čia tėvų, senolių, protėvių kapai.
Ar seniai sušvito prieblandos sutemę,
Ar seniai, žemele, vėl sava tapai?

Tave nuolat mindė sunkios priešų kojos.
Tave girdė kraujo upėmis, deja.
Lietuva, kiek amžių visa tai kartojos,
Kaipgi Tu ištvėrei, vėjų lelija?

Iš Tavęs ateinam. Į Tave sugrįžtam.
Be pasirinkimo – norime, ar ne.
Virš savęs pakilti nebeturim ryžto,
Vaikštome randuota Tavo krūtine.

Tavojo gerumo neapglėbsiu rankom.
Širdimi bandau vis, skaudžiai atvira.
Tau esu dėkinga ir man to užtenka –
Jausmas nemeluotas, ašara tikra.

Čia vaikystės žemė. Čia namai namučiai.
Čia žolė žalesnė ir dangus arčiau.
Tegu lyja lietūs. Tegu vėjai pučia.
Gražesnės po saule niekur nemačiau.

 

Būk amžinai

Aš tik boružėlė Tavo saujoj
Su marguoju savo švarkeliu.
Mus šventai sujungė brolių kraujas
Tuo pačiu tikėjimu giliu.

Ir kasdien dėkoju už šią žemę
Po audrų, po graudumų visų.
Ji visus maitina, glaudžia, remia.
O ir aš dalelė jos esu.

Juk be jos aš būčiau tik našlaitė.
Tik bevardis keras be šaknų.
Tik su ja aš kroviau savo kraitį
Ir tik jos vilties keliu einu.

Aš tik boružėlė Tavo saujoj,
Mano meile, mano LIETUVA.
Tavimi kvėpuoju ir maldauju –
Būk gyva. Būk amžinai gyva!

 

Brangesnio nieko

Tėvyne, už Tave brangesnio
Šioj žemėj nieko neturiu,
Šalia kasdienės duonos kąsnio,
Šalia klevų ir vyturių.

Šalia gerumo ir pavydo,
Šalia šviesos ir sutemų.
Šalia klaidų, kurias išgydo
Gyvenimas atleidimu.

Šalia visų likimo vėjų
Ir rožinio maldos šventos.
Šalia vilties, kuria vilkėjau,
Adydama ją nuolatos.

Šalia kasdienės duonos kąsnio,
Šalia klevų ir vyturių,
Tėvyne, už Tave brangesnio
Šioj žemėj nieko neturiu.

 

Turiu

Turiu savo vardą – jį davė motulė.
Ir mažą žvaigždelę lemties.
Turiu savo klevą – šešėlis jo gulė
Ant mano dienos ir nakties.

Turiu savo žodį ir savąjį kelią,
Ir kojas, dulkėtas, basas.
Ir ilgesį kaitrų, ir dalią – nedalią,
Ir savo tiesas – netiesas.

Ir mėlyną dangų, ir žydinčią žemę,
Ir jūrą vargelių aitrių.
Ir laukiantį uostą, ir sielą neramią,
Žuvėdrą virš marių sūrių.

Turiu savo Dievą ir savo Tėvynę,
Aš Jos Atgimimą mačiau.
Tą Laisvės siekimą, širdžių sutartinę
Lig skausmo saldžiausio jaučiau.

Turiu savo laiką, tą byrančią smiltį –
Iš jo raukšleles vis neriu.
Tikėjimą šviesų, negęstančią viltį
Ir ašarą savo turiu...

 

Šaukiau aš tavo vardą

Šaukiau aš tavo vardą – negirdėjai,
Mirgėjo žvaigždės, niaukėsi delčia.
Mane ramino, glamonėjo vėjai,
Bučiavo atvirai, ne paslapčia.

Nė motais jiems dulkėtos mano kojos
Ir laiko snaigėm apnešti plaukai.
Pušų viršūnėm aidas nuplasnojo,
Suraibuliavo kloniai ir laukai.

Ir ne rasa spindėjo sidabrinė
Vėdrynuos, rasakilėj, gaisrenoj –
Tai mano nerimu laukai patvinę,
Tai mano ilgesys senoj dainoj.

Mane ramino, glamonėjo vėjai,
Mėnulis žilo su manim nakčia...
Šaukiau aš tavo vardą – negirdėjai,
Nes tu svajonė, pasaka, kančia.

 

Tėvynei

Laiminga, kai Tave dainuoju,
Kai Tavo drabužiu velkuos,
Kai Tavo žemė man po kojom,
Kada Tave regiu vaikuos.

Kada trispalvėmis pražysta
Brangiausių datų atmintis.
Kai švenčia sielose jaunystė
Ištvėrusi visas tremtis.

Dėkinga už gražiausią žodį,
Už rūpesčius ir svajones.
Už kelią, kurį man parodei,
Už tuos, kurie šalia manęs.

Laiminga, kad Tave dainuoju.
Esu rami ir išdidi,
Kad Tavo žemė man po kojom,
O vardas LIETUVA širdy!

 

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt