24
A, Rugs
10 Nauji straipsniai

Gražina ČEKAVIČIENĖ. Pirmasis vaikystės draugas

Kūryba
Nustatymai

* * *

Dviejų galų namas ištįsęs į ilgį, tarsi jį kažkas būtų ištempęs už ausų. Raižytomis gonkomis puoštoje pusėje glaudėsi mūsų šeima. Kitoje, be gonkų, – metais vyresnis Lioniukas. Tėtį ir mamą jam atstoja močiutė ir senelis: babcia ir dzedulek (Lioniuko šeimoje kalbama lenkiškai). Netrukus susidraugaujame, neradę reikiamo žodžio, pasitelkiame mimiką. Geraširdė Lioniuko senelė džiaugiasi, kad anūkas pramoks lietuviškai, bus lengviau mokykloje.

Mes žaidžiame lauke, o kai lyja, glaudžiamės gonkose. Kiemas erdvus, vietos užtenka „kavonkėm“ bei karo žaidimams. Esu žaislais už draugą turtingesnė, turiu krikštamotės dovanotą lėlę. Lioniaus ji visai nedomina, kaip ir man neįdomūs jo iš senelio „pasiskolintos“ replės, pjūklelis, degtukai. Lionius mėgsta kariauti. Solidariai esame susitarę – į savo reikalus nepainioti suaugusiųjų: jeigu šaudydamas pataiko man į kaktą, grįžusi namo su guzu, draugo neišduodu.

Netoliese gyvena rusakalbis Aleksejus, kuriam kare sužeidė koją. Jam sunku vaikščioti, todėl sėdi ir iš vytelių pina nuostabiausius meno kūrinius: kėdes, stalelius ir net žaislus. Gimtadienį gaunu svajonių dovaną: lėlių vežimėlį. Nudažytas ryškiomis spalvomis, mediniai ratukai gražiai rieda ir mano širdelė šokinėja iš džiaugsmo. Pakloju palutę, paguldau lėlę ir atsargiai išsivežu savo turtą į lauką. Pasiūlau Lioniui pažaisti „mamą ir tėtį, nes turim vaiką, kurį jis gali vežioti, o aš tuo metu eisiu virti pietų“. Lionius žiūri į mane ir tyli. Pagaliau nelinksmai ištaria, kad nežais, nes nemoka. Jo akyse išvystu nuoskaudą, jis nusisuka nuo manęs ir bėga namo. Jaučiu, kad netinkamai pasielgiau, bet nesuprantu, kuo jį užgavau.

Atrodo, kad nėra tokios vietelės, kur draugas nekištų snapo. Sužinau, kad Lioniaus senelių daržas panašus į mūsiškį. Senelė, be burokų, morkų, bulvių ir kopūstų, augina taip jo mėgstamas braškes (vargšės nespėja prinokti), o senelis tolimiausiame kampe – taboką. Noriu apžiūrėti tą nematytą augalą, bet Lionius griebia mane už rankos ir neleidžia pauostyti maloniai kvepiančių žiedų. Papasakoja, kad pernai, bandant įkvėpti paslaptingo aromato, jam į nosį įgėlė bitė. Nosis ištino iki bulvės dydžio ir labai skaudėjo. Tačiau ją pamatęs diedukas tik juokėsi, kad nereikia kaišioti, kur nereikia. Bet jis vis tiek užsirūkys dieduko pypkę. Ir užsirūkė. Vieną dieną išėjusi į lauką pamatau ratais bėgantį Lionių ir jį besivejantį senelį. Lionius erzino senuką šaukdamas „dzezyla kyla“ ir rodydamas liežuvį, o šis, viena ranka prilaikydamas smunkančias kelnes, kita suko diržą, norėdamas įkrėsti neklaužadai „košės“. Išbėgusi močiutė greit padarė tvarką: sugėdino vyrą, skriaudžiantį vargšą našlaitį. Senelis susijuosė, atgavo kvapą ir šyptelėjo man (buvau išsigandusi) sakydamas, kad geriau dešimt anūkių, nei toks vienas balamūtas. Vėliau draugas man papasakojo, kad bandė rūkyti dieduko pypkę, buvo jo užkluptas ir... toliau nesupratau, kas nutiko tai pypkei, bet Lionius net raitėsi iš juoko.

Kai suaugusieji užsiėmę, paslapčiomis nulekiame prie upelio, iki kurio ranka paduot. Nieko nėra smagiau, kaip laidyti į vandenį akmenukus. Pamirštame draudimus ir brendame į paslaptimis alsuojantį, pasakas sekantį vandenį. Visada brendu su sandaliukais, nes paniškai bijau juodų besiraitančių siurbėlių. Gąsdinu draugą, kad toji vandens gyvatė įsisiurbs į koją, išgers visą kraują ir jis numirs. Lioniukas šaiposi iš mano baimių, bet nepiktai – vasarą visada laksto basas.

Įbridęs į vandenį rankomis bando pagauti baikščią žuvytę. Jeigu pasiseka, prie durų mus pasitinka katinas Pūkis. Jeigu žuvytės nėra – nėra ir katino. Vieną dieną draugas paslaptingai prideda pirštą prie lūpų ir tyliai parodo grobį – geležinę vonelę, kurioje močiutė skalbia skalbinius. Man siūloma paplaukioti upelyje, tam paruošti du pagaliai. Nesutinku, mes susipykstame, bet kitą dieną vėl žaidžiame.

Atkeliauja ruduo ir Lioniukas, apsiavęs batukus, išeina į mokyklą. Pirmą dieną jį palydi abu seneliai: močiutė vis taiso anūkui marškinių apykaklę, o dusulio kamuojamas diedukas skaudžiai užsikosti ir grįžta namo. Žiūriu pro langą pavydėdama, kad jis jau moksleivis, o aš dar ikimokyklinukė. Lieku be draugo.

Bėga dienos ir Lioniuko veidas darosi vis liūdnesnis. Paklaustas apie mokyklą, pasakoja nenoriai. Ateina žiema. Kviečiu draugą pasivažinėti rogutėmis, bet jis purto galvą. Vieną dieną pas mus apsilanko Lioniaus močiutė ir prašo panelę Birutę pamokyti jos anūką skaityti. Sesė mielai sutinka, ji jau dešimtokė ir rimtai ruošiasi tapti mokytoja (ja vėliau ir tapo). Į „pamoką“ Lioniukas atsineša dideliausią riekę naminės duonos. Pasodintas prie stalo pradeda valgyti: atgnybia mažutytį trupinėlį ir įsidėjęs į burną neskubėdamas kramto. Laukiu, kada sesė griebs mokiniui už ausies arba griežtai lieps liautis valgyti. Tačiau sesuo nesinervina, o po keleto valgymų paprašo senelės neįdėti anūkui priešpiečių, o tai pastarąją labai nustebina, nes Lioniukas duoną atsineša slapčia. Sesės kantrybė nugali mokinio galvos skausmus, kelis alpulius ir kt. Diena, kada Lionius skaito pats, įstringa į atmintį: senelė verkia iš džiaugsmo, išbučiuoja sesę ir mamai šnabžda kažkokias paslaptis.

Deja, bet vasarą tenka palikti draugą, namą „su gonkomis“, netoliese čiurlenantį upelį ir kraustytis į miestelio centrą. Aš jau didelė ir rudenį eisiu į pirmą klasę.

Gražina ČEKAVIČIENĖ
Jonava

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt