15
Pirm, Lie
10 Nauji straipsniai

Gražina KALVAITIENĖ. Eina vasara, eina...

Gražinos Kalvaitienės nuotr.

Kūryba
Nustatymai

Paukščių giesmių upė teka į saulėtą vasaros jūrą. Visos pievos ir kalvos apsiklojo gėlių kilimais. Tai prasidedančios vasaros jaunas gražumas, tai vasaros jaunystė. Įsileiskim į širdis šias užburiančias akimirkas...

Vasara prasideda su žydinčiom liepom ir žemuogių raudoniu. Su bičių daina ji ateina ir praeina. Saulė tik vos vos panyra po miškų ir klonių mėliu – nuo saulėlydžio iki saulėtekio – mažas tarpelis. Praėjo Joninės, kai saulės kelias buvo pats trumpiausias, o dieną ji užkopė aukščiausiai. Rytais kvepėjo rasa ir ankstyvą dainą dainavo visi žolynėliai. Birželis – šviesiausias vasaros mėnuo.

Gamta šaukia: pažvelkite, kokia aš amžina, kokia aš stebuk­linga... O laikas negailestingas – jis išsineša mūsų jaunas dienas, nusavina minutes ir dienas, mėnesius ir metus, silpnina mūsų jėgas, kasmet galvą papuošdamas vis nauja balta plaukų sruoga.

Gamta kviečia pavaikščioti vasaros takais. Turiu ir savo taką, per amžius šaukiantį namo. Šaukia ten, kur ankstų birželio rytą girdėjosi plakamo dalgio skambesys, kur vešlios, rasos deimantais nusagstytos pievos laukė pjovėjo rankų. Šaukia ten, kur iki vėlumos būdavo atdaros priemenės durys, kur tvarto pastogėje kregždės iš molio lipdė lizdus ir augino tuos nuolat prasižiojusius kregždžiukus, laukiančius atnešamų musyčių... Kur drėgnesnėse pievose žydėjo gegužraibės, kviečiančios gėrėtis jų skaistumu, ir ankstyvi rytai kvepėjo radastomis... Kur saulės laida lieja įvairiausių spalvų akvarelę ir atriša mazgelį nuo šventos atminties ryšulėlio... Kur vėjas – guodžiantis ir džiovinantis skausmo ašaras, nes jis – tėviškės vėjas. Kai išnyksta laiko ir ilgesio pojūtis, išvysti, kaip kyla į dangų žydinčių ramunių pieva...

Lakštingalų giesmės išsklido, užgeso auksinių pienių tiltai. Tankiose medžių viršūnėse dainuoja geltonosios volungėlės. Taip, jau vasara. Virš žiedų šoka plaštakės, kur įmanydamos triūsia kamanės, dūzgia bitės. Eina vasara, eina... Kartu su ja ir beržai, atėję iš pavasario į vasarą, mojuodami žaliomis ilgomis kasomis.

Pagrioviuose ir kirtavietėse raudonuoja žemuogės, tuoj pakvips avietėmis, jei dar jos nesudžiūvo. Upėse ir ežerėliuose lyg sniegas tviska vandens lelijos, žalios varlės ropščiasi ant jų didelių lapų ir pražiojusios savo burnas gaudo museles. Prasidėjo liepa. Saulė ima žengti vis žemyn. Dienos trumpėja.

Dar daug liepos ir rugpjūčio... Dar bus daug kvepiančių žiedų, daug medaus ir uogų... Daug paukščių giesmių giesmelių, kurios dar negreitai nutils... Tokia ta vasara – skubanti ir viliojanti...

Gražina KALVAITIENĖ
Kazlų Rūda
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt