22
Pirm, Lie
11 Nauji straipsniai

Gražina KALVAITIENĖ. Atsisveikinimas su pavasariu

Gražinos Kalvaitienės nuotr.

Kūryba
Nustatymai

* * *

Baigiasi gegužė – pasklidusių žiedų ir lakštingalų svajingų giesmių mėnuo. Nužydėjo sodai, kaip sniegas nubiro jų žiedai. Tai margumas, tai kvepėjimas buvo tos gegužės... Skraido jau pienių pūkai, vaikai bėgiodami pūsčioja jų galvutes, o vėjas nešioja sėklytes po pievas ir laukus. Beržai, apsirėdę švelniu, žaliu rūbu, alsuoja jaunyste ir šnara, kupini nuojautos, kad ateina dar šviesesnis laikas – vasara, nes dienos vis ilgyn ir ilgyn. Ir saulė vis aukštyn į dangų kopia.

Vasara jau reiškiasi – pradeda žydėti lubinai, erškėtrožės.

Visas pasaulis prieš mus – toks šviesus ir gundantis. Gyvenimas prasideda ir baigiasi kaip pavasaris – net nepajunti. Žmogus kaip amžinas keleivis, norintis išsaugoti savo atminties gyvastį, nesustabdomą kaip laikas. Džiaugsmą keičia ilgesio gaida. Kaip viskas laikina... O žemė – tarsi banguojanti, tarsi alsuojanti ir kelianti širdį virpinančias emocijas...

Kur bebūčiau, lig šiol tebelydi jausmai, susiję su tėviške. Grįžtu, kur ošia senas didžiulis ąžuolas, kur stovėjo gimtoji gryčia ir pajaučiu jau mirusių tėvų, senolių kadaise paliktas pėdas... Aplanko ilgesio jausmas – lyg girdisi plakamo dalgio skambesys, lyg po šienapjūtės darbų grįžtančio tėtės žingsniai...

Artėja Tėvo diena.

Gražina KALVAITIENĖ, Kazlų Rūda

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt