22
Pirm, Lie
11 Nauji straipsniai

Aldona BALSEVIČIENĖ. Ką šnabžda medžiai

Gražinos Kalvaitienės nuotr.

Kūryba
Nustatymai

* * *

Tu, pavasari, sugebėjai pradžiuginti mus ryškia žaluma, pražydinti įvairiaspalves tulpes, privertei narcizus pasipuošti saulės spalvomis. Žinau, tu – burtininkas. Nepaprastas, nes tavo išmonės verčia stipriau plakti širdis. Baigės tavo viešpatija, praėjo gegužė, kurios pavadinimas Maius kildinamas iš romėnų deivės Majos vardo. Greit žiedais pasipuoš visa gamta. Tu tai žinai ir nebijai, kad tuoj karaliaus vasara.

Pajūry labai dažnai švilpauja vėjai, kartais labai atšiaurūs, pikti. Jie priverčia susigūžti, nusilenkti, pabėgti. Tada eini į mišką, kur vėjas ne taip kedena šakas. Ten girdi pavasarinę dainą.

Kokia nuostabi Lietuvos gamta! Ji surinko visko po truputį: dangaus mėlynę, sniego baltumą, rudens auksą, priglaudė ūkanas ir verkiantį lietų. Pasiėmė žiedais putojančius pavasarius, sultingus vaisius, vaivorykštės spalvas. Na, o mūsų nerijoje gamta puikuojasi keliaujančiu smėliu. Visko mes turime, viskuo džiaugiamės.

Vaikštai miško takeliu ir grožiesi medžiais. Vieni tiesūs, išdidūs, kiti sukrypę, palinkę, atsirėmę kits į kitą. Matai nedideles kalnines pušeles. Prisimeni jų nuopelnus sulaikant klajojantį smėlį. Pušelės nedidukės, sukrypusios, bet jų šaknys nuostabios. Jos giliai įsiskverbia į smėlį ir savo šaknų raizgalyne sulaiko įkyruolį. Pušelės neilgaamžės, bet savo darbą atlieka. Kopos dunkso įkalintos, žmogaus nebegąsdina.

O, berželiai! Tokių laibakojų daug. Berželių lapus tyliai šiurena vėjas, juos migdydamas. Žinau, kad beržas saulę užstos, kai norėsi pasislėpti nuo kaitros.

Galingos pušys stiebiasi aukštyn, lyg norėdamos susieti dangų su žeme. Jų viršūnės dainuoja apie gyvenimą, laimę, džiaugsmą.

Kaštonai pasipuošę tviskančiais žiedais lyg gėlių puokštėmis. Greit leis pasidžiaugti krintančiais turtais.

Ąžuolai puikuojasi nuostabiais lapais, išvaizdžia jų forma.

Medis ir žmogus vienas kitam reikalingi. Sunkią valandą apkabini medį ir širdis atlėgsta. Matai palinkusį medį, vėjo nublokštą žemėn, stebiesi, kaip jis sugebėjo atsitiesti ir iškelti viršūnę į saulę. Supranti, kad ir tau, žmogau, nevalia palūžti, reikia kovoti ir laimėti.

Girdi, kaip šlama medžių lapai, kaip jie kalbasi tarpusavy. Medžiai kalba tau. Įsiklausyk ir suprasi jų kalbą. Kiekvienas lapas – laiškas žmonėms, raginantis nepalūžti, gyventi, mylėti pasaulį, mylėti save ir žmones.

Aldona BALSEVIČIENĖ, Neringa

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt