Vincė VASYLIUTĖ. Mano vaikystės istorijos

Kūryba
Nustatymai

Pirmoji lėlė

Žiūriu dabar į savo mažąją dukterėčią Vladutę, žaidžiančią su lėlėmis, kurių ji turi ne vieną, ir dažnai nežinančią būtent su kuria žaisti, ir man nejučia išplaukia iš atminties mano vaikystės dienos, praleistos toli nuo Lietuvos, šaltajame Sibire, kur man ir buvo lemta atsirasti pasaulyje. Ir lėlę vaikystėje aš turėjau tik vieną – ji buvo didelė, graži – bent taip man tada atrodė.

Aš šeimoje buvau ketvirtas vaikas ir pirmoji gimusi čia, tremtyje, kitus tris tėvai jau buvo atsivežę iš Lietuvos. Vienas broliukas, vos pustrečių metukų, pirmą tremties vasarą mirė nuo difterijos, o po dvejų metų gimiau aš, dar po trijų – dar vienas broliukas. Noriu parašyti apie tai, ką aš prisimenu maždaug nuo šešerių metų. Tibiguto kaime, kuriame gyvenome, buvo ir daugiau lietuvių. Mūsų šeima artimai draugavo su Zose ir Fortunatu Budginais iš Plungės, su St. Gideikiene iš Kuršėnų ir kitais.

Atmenu, pradėjo šeimoje kalbėti apie krikštynas. Žinoma, aš jokio supratimo neturėjau apie tai, kol mama paaiškino, kad krikštys būtent mane ir mažesnį broliuką Vytuką, kuriam jau buvo treji metai. Mama mūsų siuvėja, tad pradėjo mudviem ruošti krikšto rūbelius. Vytukui pasiuvo iš balto štapelio trumpas kelnaites ir švarkelį, o ką siuvo man, taip ir nemačiau, nes buvo nuo manęs slepiama, kadangi mamai pasiuvus suknytę (irgi iš štapelio) ją spalvotais siūlais turėjo išsiuvinėti būsimoji mano krikšto motina.

Tos šventos dienos rytą rinkomės pas kaimynus Budginus (jie turėjo du vaikus – Adelę ir Paulių, truputį vyresnius už mus), kur ir vyko krikštynos. Vaikų, didesnių ir mažesnių, buvo nemažai, nes juk nebuvo progos per šešerius tremties metus „prigauti“ kunigo, o čia pasitaikė toks atvejis, tad ir buvome pakrikštyti, nors ir toli nuo Tėvynės. Atmenu, net pykau ant kunigo, kam jis man „išardė“ šukuoseną per krikštą, trinkdamas galvą švęstu vandeniu, todėl aš nuotraukėlėje likau susivėlusi.

Praėjus kelioms dienoms po krikštynų, vakare grįždamas iš darbo krikštatėvis Alfonsas parvežė man dovaną – didelę dėžę, o joje – paskendusi saldainiuose lėlė! Aš buvau labai nedrąsi ir vos pamatydavau tą savo kūmą ateinant, tuoj bėgdavau slėptis. Taip ir šį kartą išvydusi jį sprukau po lova ir nei jis pats, viliodamas mane savo dovanėle, nei mama, nei kiti manęs iš palovio neišviliojo tol, kol jis neišėjo iš trobos. Na, ir koks buvo mano džiaugsmas, kai aš nuėmiau dėžutės dangtuką. Tikrai ilgai nepamiršiu to vaizdo, matau jį ir dabar rašydama – lėlė saldainių jūroje! Negaliu teigti, kad mes su sesute iš viso nebūtume turėję lėlių, bet jos buvo kur kas skurdesnės. Būdavo, mama parveža iš tolimesnio miestelio lėlės galvutę, tokią iš kaučiuko, paskui liemenį, kojas, rankas ir, žinoma, drabužėlių – štai tau ir lėlė. Aišku, tai teikė džiaugsmo mudviem, juk kitos mergaitės ir tokių neturėjo, nes jų mamos nebuvo siuvėjos ir jos turėdavo žaisti mažomis, vos nykščio didumo skudurinėmis lėlytėmis, kurias susivyniodavo iš skiautelių. Aš jas moku vynioti iki šiol, dukterėčiai Vladutei buvo be galo įdomu, kai padariau jai tokią pirmą kartą.

Žinoma, mažiausiai dėmesio skyriau saldainiams (nors jų niekada nebuvo per daug), nes buvau sukrėsta lėlės gražumo. O jau džiaugsmo, džiaugsmo, rodos, netilpsiu savo kailyje. Dabar buvau turtinga! Juk nė viena draugė tokios neturėjo, net sesuo Albina, nors ji ir buvo trim metais vyresnė už mane, vis tiek truputį pavydėjo, o ką jau kalbėti apie drauges. Mamytė mano lėlytei pasiuvo dar drabužėlių: klostuotą sijonėlį ir baltą palaidinukę. Tampiau ją su savimi visur, kur tik eidavau... O vyresnysis brolis iš lentelių padirbo mano numylėtinei lovytę – gan didoką, visai kaip tikrą, va tada aš su ta savo lėle, nors ir netyčia, gerokai išgąsdinau bei prajuokinau namiškius.

Diena slinko vakarop. Mama, paruošusi pavakarius, pašaukė mus, vaikus, pavalgyti, visi susirinko, išskyrus mane. Pašaukė mane dar kartą – neatsiliepiau. Pradėjo ieškoti po visą kaimelį, apėjo tvartelį (turėjome dvi ožkas, dvi kiaules), išklausinėjo mano drauges, ar nematė. Jos sakė žaidusios kartu iki pietų, o vėliau nemačiusios. Namiškiams pasidarė neramu, ypač mamai brangiausiai, ir nežinau, ką ji būtų dariusi, jei ne sesutė, kuri pažiūrėjo į mano lėlytės lovytę, kuri buvo pastatyta kampe už nedidelių užuolaidėlių (tas kampelis buvo skirtas būtent man), ir sušuko: „Štai Vinciulka!“ Visi nusijuokė. Tas juokas mane ir pažadino – pasirodo, aš užmigau kartu su lėlyte ją migdydama, o kadangi lovytė buvo už užuolaidėlių, tai niekas ir nepamatė manęs. Nors aš slėpiausi netyčia, bet dabar jau manęs visada pirmiausia ieškodavo būtent tame kampelyje.

Kad ir labai mylėjau bei saugojau savo „turtą“ lėlytę, bet ją man sukūlė. Galvytė buvo padaryta iš gipso ir suklijuota iš dviejų dalių, tad ir skilo pusiau per tą suklijavimo siūlę, o „nuskriaudė“ ją mažasis brolis Vytukas. Lėlė buvo didelė, o jis – vyras dar nelabai, vos keturių metukų, tai nešdamas ją pargriuvo, lėlytės galvelę trenkdamas į grindis. Aišku, jį mama barė, o man ašarų – nors kibirais semk! Nebeatmenu, kas ją man sutaisė, sulipdė, mamytė pasiuvo gražią kepurytę ir aš kiek aprimau.

Tą pavasarį, kai man suėjo septyneri metai, tėveliai pradėjo kalbėti, kad turėsiu lankyti pirmą klasę ir jau buvo nupirkę mokyklinius vadovėlius. Aš irgi džiaugiausi, kad jau būsiu mokinė, o ne broliuko „auklė“. Kai vieną dieną tėvelis džiugiai pasakė, kad gavome pasus, t.y. leidimą grįžti į Lietuvą, žinoma, mažai ką supratau, ką tai reiškė. Žinojau tik, kad tėveliai labai labai džiaugėsi ir planavo visą kelionę, ruošė maistą, pirko ir siuvo rūbelius mums visiems. Tiesa, prieš gerą pusmetį buvome persikraustę į miestelį Ilką, kuris yra prie geležinkelio ir tėvelio darbovietė jau buvo netoli namų.

Mane ta žinia, kad turim „kažkur“ vėl kraustytis, kiek nuvylė – juk aš nežinojau kitų namų ir didžiausia mano svajonė tada buvo kuo greičiau sulaukti rugsėjo pirmosios, pradėti lankyti pirmą klasę. Tačiau tėvų planai buvo kitokie ir, žinoma, svarbesni, tad mano knygeles pardavėm kaimynų mergaitei, mano vienmetei, o aš su pavydu žiūrėjau, kaip ji mokosi iš manųjų knygelių.

Pagrindinis bagažas buvo išsiųstas kiek anksčiau traukiniu, tačiau visiems vyresniesiems buvo dar ko nešti. Aš, žinoma, galvojau, kad mano nešulys bus mano lėlytė, kurią dar tebeturėjau, nors ir gerokai „nuvargusią“ per pusantrų metų, tačiau tėvelis pasakė, kad jokios lėlės į kelionę neimsim, nes „žiūrėk, kad tave pačią nereikėtų nešti!“ Na, čia jau man buvo smūgis! Palikti savo brangiausią turtą! O ką darysi? Tėvelio žodis visada buvo paskutinis. Paverkiau, paverkiau ir teko susitaikyti su mintimi, kad teks išsiskirti su savo numylėtine. Mamytė patarė man ją atiduoti savo draugei Vandutei (pavardės neatmenu), kuriai atiteko ir mano mokykliniai vadovėliai. Žinoma, juk nepaliksi savo mylimo žaislo likimo valiai, juk geriau atiduoti mergaitei, kuri tokios neturi ir ją taip pat mylės, kaip ir aš.

Niekada daugiau aš nebeturėjau tokios gražios lėlės, kaip ta, kurią man buvo padovanojęs krikštatėvis, ir apskritai daugiau nebeturėjau jokios lėlės, o juk man tebuvo aštuoneri metukai...

Ne, nejaučiu aš jokio pavydo, kai žiūriu į žaidžiančią mažąją dukterėčią Vladutę. Ne vieną lėlę aš jai pati esu padovanojusi, Vladutė moka jas prižiūrėti ir saugoti. Tegu žaidžia, tegu kuo ilgiau ją laiko savo nuostabiame glėbyje ne mažiau nuostabi fėja – vaikystė!

Vincė VASYLIUTĖ
Plungė

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt