22
Pirm, Lie
11 Nauji straipsniai

Vilija VILKELIENĖ. Gimiau savo laiku

Kūryba
Nustatymai

* * *

Pavasaris, vasara, ruduo ir žiema vis ratu ir ratu, kaip žemė aplink saulę, kaip metų mėnesiai.

O, kad taip ir žmogaus metai suktųsi ratu. Tarsi skaitydama Vidos mintis, močiutė Sigita nusijuokė: „O kaip ne ratu? Gimė kūdikėlis nei kalbėti, nei valgyti, nei vaikščioti nemokėdamas, taip kaip ir aš senatvėje – iš lovos be kitų pagalbos nė krust. Pamirštu savo vaikų vardus, anūkų veidų kartais neatpažįstu. O ir maistas turi būti sutrintas, dar bandau pati šaukštą sriubos į burną pataikyti, tik nelabai pavyksta. Viskas ratu, dukryte, viskas ratu. Tik viena bėda, kad mažą visi myli, glaudžia, o seną žmogų visi vadina „vargeliu“.

„Anoks čia ir vargas“, – atšauna dukra. Vida mamytę į savo namus parsivežė prieš penkerius metus. Gyveno abu tėveliai kaime. Turėjo mažą ūkelę. Karvutė, dvi kiaulės, penkios vištos ir nežinia kiek kačių, na, dar du šuneliai. Kaip vienkiemyje be jų. Tik susirgus tėveliui, mamukei tapo per sunku kaime vienai visus darbus nudirbti ir dar prižiūrėti vyrą, kad kokio zbitko neiškrėstų. Susirgo jos vyrelis sunkia liga, kaip ji ten vadinasi, Alzhaimeris, berods. Klastinga ji, žmogų paverčia tik egzistuojančia būtybe. Neatpažino Pranas savų. Gyveno jaunystės prisiminimais. Vis dėjosi klumšiukus ir laukė ties varteliais kažko savo, kažko artimo. Paklausus pridėdavo didįjį pirštą prie lūpų ir sakydavo: „Ša! Brolis Stepas turi iš miško pasirodyti, perduosiu jam truputėlį maisto.“

Stepo jau seniai nebėra. Sušaudė turgaus aikštėje kaip banditą, tėvynės išdaviką. Jo ir kitų partizanų kūnai ilgai gulėjo vidury aikštės. Savieji neturėjo teisės apraudoti ir krikščioniškai palaidoti savo artimųjų. Tačiau naktimis vis dingdavo tai vieno, tai kito jaunuolio kūnas. Įsigud­rindavo žmonės, kaip apgauti kareivius. Vieną naktį dingo ir Stepo kūnas. Manoma, kad tėvelis su dar dviem draugais sugebėjo pagrobti kūną ir palaidojo pamiškėje prie jauno berželio.

Vėliau, atgavus nepriklausomybę, toje vietoje pastatė kryžių – taip įamžino savo brolio atminimą. Norėjo iškasti palaikus ir perlaidoti kapinėse, bet pabijojo, kad vaizdas nebus iš pačių maloniausių. Miškas Stepui visada patiko, o jaunas berželis suaugo. Tėvelis iki pat savo mirties kalbėdavo vakarais su Stepu. Vėliau savo sūnaus nepažinojo, vis broliu vadino, o savo žmonelę matė kaip motulę. Vieną rytą, kai mamukė išvažiavo miestan pas daktarus, tėvelis gynėsi nuo nematomų priešų, vis kartojo: „Neišvešit jūs, nelabieji, manęs Sibiran, neišvešit iš gimto sodžiaus, jau geriau žūsiu, bet nepasiduosiu.“ Radęs degtukus padegė savo namelius. Liepsnose žuvo ir jis pats. Po laidotuvių parsivežėme mamukę į miestą. Ji atsisėdo prie lango ir šluostydamasi skarelės krašteliu ašaras kalbėjosi su savo vyru Juozu: „Na, matai, ką tu padarei – Sibirą pergyvenom, perestroikes visokias pergyvenom ir kai jau atrodė, kad galime džiaugtis vienas kitu, tu sugalvojai karą pažaisti. Kai trėmė mus, tu tada nieko nesakei savo neprieteliams ir namų nedeginai, tik vis kartojai: „Už ką“. O dabar matai – drąsuolis prieš vėjo malūnus kovoti užsimanė, pats sau mirties nuosprendį pasiskelbei.“

Sunkiai priprato motulė prie miesto gyvenimo. Dukra su vyru vis darbe ir darbe, anūkai jau seniai užaugę, mokslus kremta Vakaruose. Verkė motulė, kai vaikaičiai Londonan susiruošė, bet niekas jos ašarų nesuprato. Dukra subarė mamą, kad toji be reikalo sielojasi, kad dabar kiekvienoje šeimoje ne po vieną emigrantą yra. „Ale tai matai, kaip surėdyta, – mąstė motulė. – Mes su vyru buvome prievarta išvežti iš Lietuvos, gyvuliniuose vagonuose, be teisės grįžti atgalios. Tik Stalinui pasimirus daugeliui suteikė teisę grįžti į savo tėvynę. O dabar, susiklosčius tokioms gyvenimo sąlygoms, daugelis lietuvių važiuoja patys svetimon šalelėn. Sako, čia, tėvynėje, jie badu numirs.“

Netiki tokiais pasakojimais motulė. Savo tėvynėje, savo gimtinėje kiekvienas kampelis, kiekvienas akmenėlis artimas. Juk mes tokiu sunkiu metu išgyvenom, negi dabar dar sunkiau? Dar gerai, kad šiandien yra stebuklinga dėžė. Susėda vakare visi, paspaudžia mygtuką ir kalbasi. Tokio stebuklo motulė ilgai nepripažino, jai atrodė, kad tai mistika, netikra. Vėliau užsimanė ir savo vyrui į Anapilį paskambinti, pasikalbėti, kas ten ir kaip. Namiškiai ilgai juokėsi iš tokių senosios norų. Ir šiandien močiutė nesupranta, kodėl vieni gali pasikalbėti per tą dėžę, o kiti ne. Dukra į tokius mamos svaičiojimus tik nusijuokia: „Mamukai, viskam savo laikas.“

„O, taip – viskas ratu, ratu ir nežinai, kuriame laike tu gyvensi savo gyvenimą. Mes buvome tremties vaikai, pas daugelį atkeliaudavo giltinė, bet buvome vieningi, mylėjome savo šalį. Dabartinis jaunimas, nors ir kremta mokslus užsienyje, bet myli savo gimtinę. Kaip smagu žiūrėti per televizorių, kiek jaunų žmonių vyksta į Sibirą sutvarkyti ten gulinčių lietuvių kapų. Kiek susirenka liepos 6 dienos vakare giedoti Lietuvos himno. Visais laikais buvo prisitaikėlių ir patriotų“, – mąsto sau Sigita.

Kiekvienas žmogus, kiekviena gyvastis gyvena savam laike, jis turi pradžią ir pabaigą. Motulė vis prašo aukščiausiojo, kad leistų keliauti pas savo mylimąjį, kad gana, jau prigyveno šioje žemėje. Skauda kaulus ir supranta, kad jai jau reikia artimųjų pagalbos. Bet Dievulis visiems turi paruošęs gyvenimo knygą ir jos visos skirtingos, kaip ir žmonės.

Vilija VILKELIENĖ
Kalvarija

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt