Regina PALEVIČIENĖ, Vilnius

Ritos Mockeliūnienės nuotr.

Kūryba
Nustatymai

Iš „Bičiulystės“ bičiulių  kūrybos                                                

Pro sutemas

Išeinu basomis
į pamėlusio vakaro tylą,
Kur pavargę krankliai
po sparnu slepia snapo aštrumą,
Kur pro beržo šakas
ant delnų šaltos žvaigždės pažyra,
O pelėdos akis
niekada nepraranda budrumo.

Man stebėti gražu,
kaip garuoja virš ežero rūkas,
Prunkščia pievoj arkliai,
pastebėję apybraižas valčių, –
Suklastotos tamsos,
nuostabiausios akimirkos trupa,
Peteliškių migla
įsirėžia į mėnesio delčią.

Ir atrodo, kad rasos,
pakvipusios miegančiom rožėm,
Kabo perlais
ant svyrančių ajero šluotų,
Spėju norą ir trokštu,
kad vakaras šitokį grožį,
Lyg netyčia
keliskart pernakt sumeluotų.

Čiuopiu pirštais
saulėtekio bundančio liniją,
Glostau smilgas delnais,
jos klusniai nusilenkia.
O mieguistų šunų aimana
per laukus nuvilnijus...
Lig sniegynų ryškiausio baltumo
juodą naktį visai nurengia.

 

Leisk priglusti

Leisk priglusti prie tavo sapnų,
Vieversėliu prie šilto arimo.
Patyliukais, girdi? – ateinu,
Be tavęs mano dienos užkimo.
Vis gręžiojuos lyg vėtra sparnu,
Tartum vaikščiočiau įtemptu lynu.
Nebijok, nesužeisiu sapnų,
Nes Dangus man sparnus priaugino.
Kai pašvaistėm žara nusiris
Ir išaikčios padangė raudonį,
Aš į sapną pro baltas duris
Tau įšvirkšiu pavasario skonio.
Laikas sakalu suka ratus
Spalvomis nutapydamas būtį,
Atiduočiau ne vienus metus
Už trumpiausią silpnumo minutę.
Paklaidina šešėliai gatves,
Tu nubusk nelauktai – pavėlavęs,
Tik truputį paskolink savęs,
Jau naktis žvaigždėmis nualsavo.
Leisk priglusti prie tavo sapnų,
Kol nekūkčioja liūdesio aidas,
Su lijundros suknia ateinu,
Tylūs žodžiai pabyra po raidę...

 

Baltos pusnys

Nubundame lėtai: beveik laiku,
Aušra ant medžių džiausto drėgnas kojas.
Šešėliais snaigių krentam nuo šakų
Ir pusnyse kvatojam mes, kvatojam...
Kol juoko aidą sugeria šilai,
Pliki vijokliai vėjo gaidą gaudo.
Veiduos užtrunka ryto atšvaitai,
O gilios pusnys neskandina, maudo.
Sūpuoja akys spindesį žvaigždžių,
Užgauna vėjas saulės juoką pirštais,
Aš tavo garbanom žaidžiu, žaidžiu...
Kryžiuojas snaigės ir ant lūpų tirpsta.
Pūgos glėby mes esame maži,
Smagu, lyg tyčia, prie tavęs priglusti.
Apsikabinę stovime basi,
Pro šalį gulbėm plaukia sniego pusnys.

 

Pro paukščio sparną

Tu vėlei atbundi kažkur many
Nukaista pariby mėnulio takas
Tiktai ne čia
O sielos pakrašty –
Susivelia skrajutėm mintys lakios
Vis sukasi pirmyn atgal ratu
Tarsi drugiai
Be polėkio be vietos
Jos tokios džiugios
Savos
O ir tu
Lyg būtumei tas pats
Ir kažkada mylėtas
Į veidą taikos vyzdžių atspindys
Ant balto skruosto
Ryškina raudonį
Tik gal ir vėl pokštaus paika lemtis
Gal vėlei žais jausmais
Nes mes tik žmonės
Ir nieko padaryti negali
Nei pykti smerkti ar betiksliai guostis
Tiktai stebėt kaip šypsosi žvaigždė
Pro paukščio sparno sidabrinį mostą

 

Vizija

Tu atsisuk į mėnesienos krantą,
Pušyno takas – vakaro dėlionė.
Gražu žiūrėti, kaip mergaitė brenda
Į jūros gylį sidabriniam fone.
Jos lengvas rūbas nuauksuoja būtį,
Gaivi vėsa kaltai nulaižo petį.
Kai mėnesienoj švyti baltos krūtys,
Jos kūno grožis, kokių būna reta.
Ir man smagu tave stebėt iš tolo,
Kai tu lengvai į tylą atsikosti.
Paglosčius bangą mergina nutolo...
Brydėj palikus balto sparno mostą.

 

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt