Vilija DOBROVOLSKIENĖ, Elektrėnai

Kastyčio Turevičiaus nuotr.

Kūryba
Nustatymai

Iš „Bičiulystės“ bičiulių  kūrybos

***

Aš vakar viską išgalvojau –
Žiogų melodijas pakrantėj
Po lietaus,
Ant liepos smilgų mums
Paklotą guolį
Ir pilnatį,
Ir spindinčias žvaigždes dangaus.
Tikrai. Tikrai aš viską išgalvojau,
Kad pasiteisint prieš save
Man būt lengviau.
Kad padūmavusioj nakty
Paskendę upės toliai
Tarsi popierinius laivus
Viltis skandintų, – pamaniau.
Tikrai aš šiandien viską išgalvojau:
Save užaugusią ir Nemuno lankas,
Ir laužus pilyje.
Ir brolius naktigonėn išjojant,
Ir vėjo išpintas gelsvas kasas.
Tikriausiai ir save aš vakar išgalvojau.
Gal nėr manęs tokios –
Kartais pakvaišusios,
Kartais labai liūdnos,
Kartais kaip raganos ant šluotos,
Kartais beprotiškai naivios...
Tikėk –
Aš vakar viską išgalvojau...
Tad būk ramus
Ir dėl manęs nesuk galvos.

 

Liaudies kūrybos motyvų pynė

Tris darbus atlikau:
Pakulų kuodelį suverpiau,
Rėty pyragą kepiau,
Kurpes seniai sunešiojau.
Ir ne vienerias...
Vėjelis pūtė, bangeles nešė,
O laivelio iš svečios šalelės
Neatplukdė, neatnešė.
Palei Nemunėlį vaikščiojau,
Baltas rankeles mazgojau,
Pradalgėj motulės sūnaitėlį,
Laumių čiūčiuojamą,
Suradau, suradau.
Vėlei tris darbus padariau:
Kuodelius verpiau,
Pyragus kepiau,
Kurpes, ir ne vienerias,
Sunešiojau.
Sūnelį karan palydėjau...
Kalne duobelę prastovėjau...
Parlėkė žirgelis ir ataprunkšnojo –
Jauną kareivėlį gailiai
Apraudojau.
Devynis rytus migluže eisiu,
O tą dešimtą –
Kuodelį verpsiu,
Rėty pyragą kepsiu
Ir vėlei klumpėm avėsiu...

 

***

Vėjas tyčia išpynė kasas –
Dabar plaikstos jos saulėj palaidos.
Basos kojos išmynė rasas –
Landūs pirštai palies sielos randus.
Ir nubėgs... Ir nubėgs virpulys
Visu kūnu... toks išsigandęs...
Vėlei plaikstys kasas rytys.
Vėlei debesys plauks padange
Tokie mėlyni. Tokie šalti...
Pasijusime vėlei kalti –
Lyg vaikai, duotą žodį sulaužę.

 

***

Šiąnakt tokia žvaigždėta naktis
Ir delčia lyg mergaitė,
Iš pieno išplaukus.
Ar girdi, ar mane tu girdi?
Ar matai vėjo draikomus plaukus?
Šiąnakt tokia žvaigždėta naktis –
Tyliai virkauja pievoj cikados,
Tyliai plakas į krantą vilnis
Ir nurimsta lyg draugą atradus.
Šiąnakt tokia žvaigždėta naktis...
Meldai šnara – lyg pasaką sektų.
Ar jauti, ar palaimą jauti?
Krinta žvaigždės,
Kad aušrą uždegtų...

 

***

Atsiprašau – suklydau
Ir klaikią sumaištį aš palikau
Tavuos delnuos.
Tą suklydimo skausmą
Tiktai laikas gydo.
Aš nuodėmėn įbridusi jaučiuos.
Per gilų, klampų
Spalio rūką
Aš į tave iriuos
Paskendusi apmąstymuos giliuos,
Vien tiktai tam,
Kad tau ištarčiau
Vieną žodį,
Kuris sudės visus taškus,
Kels sumaištį tavuos jausmuos.
Ir violetas vakaro nuplaukia
Tamsėjančiu iš nevilties dangum...
Atsiprašau – tikrai suklydau...
Bet tik apvalius savo sielą
Aš vėl jaučiuos žmogum.

 

Linksmas performansas bobų vasarai

O bobų vasara –
Kvatoklė ir nerūpestinga –
Pažyra tūkstančiais
Kaštonų ir spalvų,
O vėjui gal šiek tiek
Drovumo stinga –
Apglėbęs drebulę aistringai
Staiga jis nusišypso
Šermukšnėlei –
Lieknutei ir stilingai –
Ir basas nulekia
Su bobų vasara
Per pievas toks laimingas...
Kvatoklė,
Nusimetus ploną šydą debesų,
Sušunka vėjui
IŠEINU...
Nuraškius keletą žvaigždžių,
Surinkusi spalvas klevų,
Nusišypsojus saulėtu šypsniu
Išeina bobų vasara..
Palauk! Ir aš kartu!

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt