15
A, Spa
15 Nauji straipsniai

Keliauti – pažinti – džiaugtis gyvenimu...

Kazlų Rūdos neįgalieji kelionėje patyrė daug smagių akimirkų.

Bendruomenių veikla
Nustatymai

Kazlų Rūda:

Vitalija Kavaliūnaitė „Bičiulystės“ skaitytojams papasakojo apie turiningą išvyką.

Stelmužės kaime vis dar žaliuoja tūkstant­metis ąžuolas. 

Kazlų Rūdos žmonės visada mėgo keliauti, apie 30 metų čia veikė „Keliaujanti bendruomenė“, kurios nariai aplankydavo tolimiausius Lietuvos kampelius. Bet Kazlų Rūdos savivaldybės neįgaliųjų draugijoje, kuriai vadovauja Ramutė Sarapinavičienė, vyksta tikri stebuklai: čia keliauti po Lietuvą trokšta beveik visi. Štai į Zarasų kraštą panoro vykti 109 draugijos nariai, bet keletas susirgo, todėl į kelionę tęsė 105 neįgalieji.

Ankstų rytą dviem patogiais autobusais po 3 valandų keliautojai pasiekė Antalieptę, miestelį Zarasų rajone, Šventosios aukštupio dešiniajame krante. Šio miestelio bendruomenės nariai buvo parengę edukacinę programą. Tokį gausų būrį svečių prie daugiafunkcio cent­ro teko suskirstyti į 4 grupes. Pirmiausiai mus nuvedė į buvusią špitolę, kurioje yra didelė senovinė krosnis duonai kepti. Čia iš paruoštos tešlos formavome įvairias figūrėles, kurios, kol mes keliavome po Antalieptę, buvo iškeptos, sudėtos į popierinius maišelius. Šie sausainiai – lieptainiai kartu su atvirukais „Lieptų kaimas-Antalieptė“ buvo puikios lauktuvės namuose likusiems artimiesiems. Takelis iš špitolės mus vedė į didingą Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią, kurioje išgirdome nepaprastą jos istoriją, pasimeldėme už vyskupus kankinius. Daugiafunkciame centre, kuriame įsikūrusi seniūnija, biblioteka, paštas ir kultūros namų salė, yra ir krašto muziejus, kurį dabar prižiūri mokytojas ir bitininkas Vincas Kibirkštis. Lankėmės ir čia. Dėkojome Olgai Raugienei ir visiems, dalyvavusiems programoje, už suteiktą galimybę pažinti nuostabų Antalieptės miestelį.

Prisivalgę ypatingų lauke keptų Antalieptės miltinių blynų, jau galėjome sotūs keliauti miestelio lieptais. Praeitame amžiuje jų per Šventosios upę buvo nutiesta nemažai, kad abiejuose krantuose esantys kaimynai galėtų susisiekti. Tačiau sovietų valdžiai jie pasirodė nesaugūs, tad buvo nugriauti. Dabar teliko tik automobilių tiltas ir kabantis tiltas virš Šventosios. Kad pateisintų miestelio vardo kilmę, išradingi bendruomenės nariai pradėjo statyti tiltus virš griovių, kažkada buvusių upelių. Taip atsirado Stebuklingas lieptelis, Matematikų lieptas (pastatytas ten, kur gyvena daug matematikų), Žvejų tiltas, baigiamas statyti Antano tiltas.

Bitininkas V. Kibirkštis mus sutiko ant kalno esančiame savo bityne ir papasakojo apie šį pomėgį, bičių naudą žmonėms. Prie Bitininko tiltelio sutikome tikrą raganaitę, kuri vaišino kartu su bitininku sukurtu gėrimu.

Atsisveikinę su svetingaisiais Antalieptės bendruomenės nariais, vingiuotais ir kalnuotais keliais pasiekėme Stelmužės kaimą, kuriame vis dar žaliuoja tūkstant­metis ąžuolas. Vieni šaltiniai teigia, kad jis keroja apie 1500 metų, kiti mini 1000. Jo stiprybė ir gyvybingumas pakerėjo draugijos žmones. Ne veltui sakoma, kad ąžuolas teikia stiprybę ir sveikatą...

Ąžuolo kaimynystėje stovi sena Viešpaties Jėzaus Kryžiaus bažnyčia, statyta 1650 metais. Aplankėme joje veikiantį liaudies skulptūrų muziejų, pavaikščiojome po valstybės saugomą parką.

Norėjosi ir po Zarasų miestą pasidairyti. Labai įspūdingas analogo Lietuvoje neturintis 17 metrų aukščio apžvalgos ratas į Zaraso ežerą. Saulėtą gražią dieną Zarasų krašte viskas buvo žavu, todėl netikėjome, kad Kazlų Rūdoje tą popietę pliaupė lietus.

Kazlų Rūdos savivaldybės neįgaliųjų draugijos nariai, ištroškę kelionių, ir vėl lauks, kada bus pakviesti susipažinti su kitu mūsų gražiosios šalies kampeliu.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt