19
S, Gegužė
8 Nauji straipsniai

Žmogaus gyvenimo – visas amžius

Neįgaliųjų draugijos, rajono savivaldybės vadovai, artimieji susirinko pagerbti šimtametę Bronę Aleknienę.

Bendruomenių veikla
Nustatymai

„Tokios džiaugsmingos šventės, tokios įspūdingos sukakties dar nesam niekada turėję: mūsų draugijos narei Bronei Aleknienei suėjo šimtas metų. Pasveikinom su dainomis, gėlėmis, palinkėjimais“, – tokia džiugia naujiena pasidalijo Kupiškio rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė Bronė Kaleinikovienė.

Su gražiu gimtadieniu šimtametę pasveikino ne tik draugijos bičiuliai, artimieji, bet ir Kupiškio rajono savivaldybės vadovai – meras Dainius Bardauskas, Socialinės paramos skyriaus vedėja Laima Bartulienė. Taip įprasta – aplankyti, įteikti rožių puokštę, apdovanoti šiltu pledu, pasikalbėti su artimaisiais, šeimos nariais, o šimtamečio nevarginti, ilgai netrukdyti, nes ko jau ilgaamžiui bereikia, tik šilumos ir ramybės.
Tik ne B. Aleknienei, ji – išskirtinių gebėjimų ir poreikių žmogus. Žvitri, guvi, aktyvi. Tiesa, juda tik neįgaliojo vežimėliu, prieš dešimtmetį susižalojo griūdama, bet pati kantriai mankštinosi, dabar be kitų pagalbos juo važinėja po butą, dar kiek pati susitvarko buityje, padeda daiktus į vietą. Kitiems tai atrodo niekai, smulkmenos, o butelio šeimininkei tai įrodymas, kad ji vis dar šį tą gali. Ir paskaityti be akinių gali, ir pažiūrėti televizijos žinių laidas, nes kitokios neįdomios – tušti plepalai...
B. Aleknienė yra uoli „Bičiulystės“ skaitytoja, pati pasikvietė viešnagėn, mat pasitiki šiuo laikraščiu, kuris moka atjausti, padėti, paguosti, o žmogui gyvenime tai yra bene svarbiausia. Ir dar ji sako, kad vargo patyręs, tas, kuris iškentėjęs nesėkmes ar skriaudas, yra patikimas, tikras žmogus, o kuris lengvai savo laiką nugyvena, tik savimi užsiėmęs, yra tuščias. Kalba taip šimtametė iš savo patirties – unikalios, ilgametės, ilgadienės.

Senuose albumuose saugomos Bronės Girdžiūnaitės (priekyje su stora kasa) jaunystės ir jos brolių, sesių, tėvelių nuotraukos.

Išgyventa tautos istorija
B. Aleknienė, matyt, visada turėjo talentą juokauti, jį išlaikė iki šiol. Rengdamasi pašnekesiui, apgalvojo savo gyvenimą, susirašė, kiek spėjo, į sąsiuvinį – esą, tikrą išpažintį reikia gerai apgalvoti. Jos atmintyje viskas išlikę, netgi su tiksliomis datomis, su detalėmis, su nuotaikomis, ištartomis frazėmis, su baisių išgyvenimų ir baimių jausmais... Karas, pokaris, rusų ir vokiečių laikai, tremtys, emigracija, partizanai ir skrebai, nerimo dienos ir naktys, repesijos, nutylėjimai savo šeimoje apie artimųjų likimus – viskas turėjo sutilpti į žmonių kasdienybę, taip ir Bronės Aleknienės bei jos artimųjų gyvenimai yra akivaizdi ir skaudi Lietuvos istorijos dvidešimtojo amžiaus iliustracija, visas istorijos vadovėlis.
Bronė augo 12 vaikų šeimoje Panevėžio apskrityje, Šeduvos valsčiuje, Varčios Girelės vienkiemyje. Tėtis buvo urėdo padėjėjas, šeima gyveno miškų apsuptyje, broliai siekė mokslų, turėjo geras tarnybas nepriklausomoje Lietuvoje. Brolis Antanas dirbo Kalvarijos policijos nuovados viršininku, Stepas buvo karininkas Marijampolėje, per karą, pasimokęs žvalgų mokykloje, išmestas parašiutu netoli Žaliosios girios, paskliuvo į pasalą ir žuvo. Brolis Stasys, Lietuvos kariuomenės puskarininkis, pasikeitus valdžiai, buvo ištremtas į Baikalą, vėliau valdžia leido jam sugrįžti į Lat­viją. Brolis Jonas dirbo Vytauto Didžiojo universiteto raštinės vedėju, po daugelio metų artimiesiems pasakojo, kaip vokiečių persekiojamiems žydams Kaune išduodavo darbo pažymas. Baigiantis karui, sugrįžtant rusams, pasklidus kalboms apie gresiančią tremtį ar kariuomenę, brolis pėsčias pasitraukė į Vokietiją, vėliau jam kartu su kitais pabėgėliais buvo leista išvykti į Ameriką. Iš ten jis giminaičiams parsiųsdavo lietuviškų laikraščių, o pirmąkart į Lietuvą pasimatyti su artimaisiais atvyko tik 1994 metais. Jauniausias brolis Povilas 1939 metais išėjo tarnauti Lietuvos kariuomenėn, kaip tik prieš užeinant rusams. Kas jam nutiko, artimieji taip ir nesužinojo, būta žinių, kad mirė Anglijoje. Dar vienas brolis Petras mokytojavo Biržuose.
Bronei labiausiai gaila savo brolių, kuriems teko gyventi karų ir politikos suiručių laikais, jeigu būtų išlikę gyvi, gal ji savo šimtmetį švęstų ne viena...Iš šešių sesių ir šešių brolių ji dabar vienužė likusi.

Ankstyvi rytai, trumpos dienos
Jeigu ne karo ir pokario suirutės, pati Bronė, ko gero, būtų buvusi miestietė, vilnietė. Baigusi Kaune vakarinę vidurinę mokyk­lą, 1941 metų birželio 20 dieną išlaikiusi egzaminus, pažymėjimo pasiimti nebesuspėjo, prasidėjo karas, užėjo vokiečiai. Atsidūrė Vilniuje pas brolį, ten sutiko būsimą vyrą Praną Alekną nuo Kupiškio, irgi kariškį. Dirbo Grigiškių popieriaus ir kartono fab­rike, susilaukė dukters Giedrės, tikėjosi, kad karui pasibaigus gyvenimas pašviesės. Tuščios buvo viltys, sugrįžus rusams, teko trauktis, slėptis uošvijoje. Tik po daugelio metų Bronė prasitarė artimiesiems apie ryšius su partizanais, saugojosi bet kokių kalbų, kad netyčia neprasitartų...
Gyvenimas Slavinčiškio kaime kolūkių laikais pralėkė nepastebimai, Bronė pasakojo pradėjusi apie metus galvoti tik po vyro mirties, o su juo išgyveno 52 metus.
„Geras buvo, švelnus, kad ne karo baisumai, gal vaikų daugiau būtume turėję, didesnę šeimą“, – gerais žodžiais ji mena savo Pranuką. Kaime gyvendami jie laikė ne tik karvių, kiaulių, ančių, žąsų, bet ir bičių, mat iš tėvelio miškininko buvo išmokusi bitininkauti. Vėliau sodybą pardavė, persikėlė į Kupiškį. O čia dienos – be skaičiaus.
„Visai nejaučiu metų, matyt, gera sveikata nuo vaikystės, užaugom sveiki šalia miško, daug dirbdami, savo ūkyje, judėdami, dainuodami. Dabar jokių ligų nežinau, kad nebūčiau susilaužiusi griūdama, nereikėtų gal ir vežimėlio. Ligoninėje iki šiol negulėjau, gal tik vieną kartą trumpai pabuvau, įtarė infarktą, bet nepasitvirtino. Aspirino, validolio tablečių jaunesnei yra tekę išgerti, o dabar jau nuo kraujospūdžio dukra prineša, liepia gerti, – pasikalbėjom ir apie šiandienį gyvenimą. – Keliuosi šeštą ar septintą ryto, taip įpratusi visą gyvenimą. Su katinu pasikalbu. Pasimeldžiu. Aplanko dukra, valgį paruošia, nesu išranki, valgau viską, bet nedaug.“
Nebūtų ši mūsų kalba tokia išsami ir nuoširdi, jeigu ne malonios tarpininkės, B. Aleknienės dukra Giedrė Pranckienė ir anūkė Virginija Malinauskienė. Jos abi yra Kupiškio rajono neįgaliųjų draugijos vokalinio ansamblio „Prie Kupos“ narės, klausytojų pamiltas duetas. Kai užtraukė abi su ansamblio vadove Gendrute Kliaugiene jubiliatei skirtą dainą šventinėje šeimos popietėje, suspindo pasididžiavimu sukaktuvininkės akys – iš jos šie gražūs balsai paveldėti.
Pati guvioji šeimininkė padėjo sveikintojams sugalvoti palinkėjimą atsisveikinant: „Visi jau seniai man linkėjo gyventi šimtą metų. Kodėl taip nedaug? O gal aš ketinu ir 115 sulaukti...“
Išsiskirsčius svečiams, pakilus nuo gardžių vaišių stalo su įspūdingu tortu, B. Aleknienė dar rūpinosi, kad reikės telefonu pasikalbėti su sveikintojais iš Amerikos, ten jau seniai gyvena anūkė Miglė, proanūkiai Natanas ir Arijana. Tik šiedu lietuviškai nemoka, reikės vertėjo...


Valius DOMANTAS

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt