23
Pirm, Rugs
10 Nauji straipsniai

Kalvarija. Maršrutas – Telšee

Bendruomenių veikla
Nustatymai

Ona Trečiokienė laiške „Bičiulystei“ rašo apie kelionę į Telšius.


Ach, ta Žemaitija! Tokia viliojanti ir tolima, mums, gyvenantiems Kalvarijos savivaldybėje, Sangrūdos seniūnijoje. Šalia – ranka pasiekiamas Punskas, o Žemaitija tik girdima iš žemaičių lūpų ir matoma iš jų darbų. Taigi, mes, Kalvarijos savivaldybės neįgaliųjų draugijos Sangrūdos seniūnijos nariai, nusprendėme susipažinti su Žemaitijos sostine Telšiais. Kelionė ilga, bet tikslas konkretus. Ir štai – mes Telšiuose.

Mūsų laukė ekskursija su žemaitiškai kalbančiu gidu po senamiestį. Ji mums, suvalkiečiams, buvo išskirtinė – sužinojome daug įdomių faktų, pramokome kalbėti ne tik žemaitiškai, bet ir kiniškai. Buvo įdomu pamatyti miestą ant septynių kalvų, kurį, kaip porina legenda, įkūrė žemaičių didvyris Džiugas Telšys. Keliavome po Telšių miesto centrą, gatveles, kuriose kadaise šurmuliavo žydų krautuvėlės, o Turgaus aikštėje buvo kepyklos, restoranai ir karčiamos. Žemaičius ir žydus, kurių vienu metu Telšiuose gyveno 68 procentai, siejo bendrystė. Tai liudija istorija ir istoriniai pastatai. Žymiausias iš jų – Telšių ješibotas, aukštoji rabinų mokykla. Keliaudami ieškojome žydo atvaizdo, nes norime būti protingi, kaip ši tauta, ir Telšių simbolio – meškos pėdsakų, nes norime būti stip­rūs, kaip šie gyvūnai. Ėjome, klausėmės, stebėjomės ir aikčiojome ,,Kaip gražu!“ Taip, žemaičiai myli savo Žemaitiją, išlaiko prigimtinę savastį, kalbą, papročius, tradicijas ir savitą krašto istoriją. 2019 metais minimos Žemaitijos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 800-osios metinės, todėl šie metai paskelbti Žemaitijos metais. Tuo žemaičiai didžiuojasi ir visur matyti šios sukakties ženklai.

Ant Insulos kalvos stovi Šv. Antano Paduviečio katedra. Nė viena pasaulio bažnyčia neturi tokių reljefinių durų, kaip ši. Šios durys – tai meistro darbas, kurio mintis ir rankos vedžiojo Dievo apvaizda. Ant šių durų mes ieškojome ir suradome žydo ir meškos atvaizdus ir esame tikri, kad išminties ir stiprybės pasisėmėme visam laikui. Ekskursiją baigėme prie Masčio ežero ir prie jo prisiglaudusio amfiteatro.

Žemaitėjės suostėnė, miestas prie Masčio ir Durbinio upelio, mus sužavėjo. O štai ir žemaičių kalba kiniškai: ,,A ka-tu-ka a-ta-ka?“ (Ar katukai atako?). Girdėjome ir prancūziškai, ir japoniškai, bet, mums suvalkiečiams, tai įsiminti buvo jau per sunku. Švelniai patrynę meškai – Žemaitėjės motinai – nosį, tikėdamiesi gerų norų išsipildymo, palikome Telšius. Su džiugia nuotaika ir ,,Džiugo“ sūriu lauktuvėms grįžome į savo gimtąją Sangrūdą. Žemaitijai sakome: ,,Ačiū ir iki pasimatymo“.

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt