16
T, Spa
15 Nauji straipsniai

Mano mažieji aktoriai mokėsi ir mokė mane

Emilijos Latėnaitės asmeninio albumo nuotr.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Teatro, kino ir televizijos aktorė Emilija Latėnaitė Beliauskienė (garsių aktorių Algirdo Latėno ir Elvyros Piškinaitės dukra) sako, kad dirbdama su raidos sutrikimų turinčiais vaikais, sukaupė neįkainojamą patirtį, padedančią jai kurti vaidmenis, girdėti scenos partnerį, gilintis į kitus žmones ir geriau suprasti pačią save.

 

Emilija Latėnaitė.

 

 

Netikėti atradimai

E. Latėnaitė pasakoja, kad ji visam gyvenimui įsiminė kelionę į Lenkiją, nors praėjo nemažai metų. Tuomet 10 aktorių iš Lietuvos dalyvavo projekte ir važiavo į viename Lenkijos mieste įkurtą teatrą žmonėms, turintiems raidos sutrikimų. Šiame renginyje Emilija sutiko autistų, Dauno sindromą ir kitų raidos sutrikimų turinčių žmonių. „Tuomet supratau, kokioje netikroje visuomenėje mes gyvename. Išravėta, pateikta, kad negalios kaip ir nėra, – sako aktorė. – Dešimt dienų mūsų aktoriai dirbo kartu su raidos sutrikimų turinčias žmonėmis ir sukūrė bendrą performansą.“

Teatras vadinosi „Sparnai“, jų repertuare buvo Čechovo ir kitų rimtų autorių pjesės. Emilija žavėjosi negalią turinčių žmonių atvirumu, nuoširdumu ir begaliniu entuziazmu. „Mes, turintys sceninę patirtį, eidami į sceną būname pilni kompleksų, baimių, o jie, nors galimybės mažesnės, drąsiai eina parodyti to, kas jų viduje, stengiasi išreikšti save“, – savo pastebėjimais dalijasi aktorė. Emilija sako, kad jos pačios viduje tomis dienomis įvyko virsmas, pajuto, kad turi naujai įvertinti savo galimybes kurti bei ieškoti to, kas jai įdomu.

Emilija pasakoja, kad šio ypatingo susitikimo su kitokiais žmonėmis paskatinta ji pradėjo studijuoti psichodramą, o vėliau jos metodus taikyti darbe su raidos sutrikimų turinčias vaikais. „Mane žavi, kad psichodrama padeda išreikšti save ne tik žodžiais, bet ir ženklais, o ženklai tampa raktais į kito žmogaus vidinį pasaulį“, – aiškina Emilija.


Ligoninės klounas – iššūkis ir jaudinanti patirtis

Artimesnė pažintis su negalią turinčias vaikais užgimė tuomet, kai ji dirbo klounu ligoninėse, sanatorijose. „Kai vaidini teatro scenoje, ne visada pajunti, ką davei žiūrovui, nesužinai, ar tikrai juos pasiekė ta žinutė, kurią norėjai perteikti. Visai kitaip yra ligoninės palatoje, kai atsiduri akis į akį su sergančiu vaiku ir pamatai jo emocijas, savo buvimu padedi įveikti baimes.“

„Medeinos“ pradinėje mokykloje dirbanti psichologė aktorius, vaidinančius klounus, pakvietė kas savaitę ateiti į klases, kuriose mokėsi ir raidos sutrikimų turintys vaikai. Emilija, artimiau pabendravusi su mokiniais ir pajutusi, kad tarp jos ir raidos sutrikimų turinčių vaikų labai greitai užsimezga ryšys, pamačiusi, kaip stipriai šie vaikai moka džiaugtis, nutarė įkurti teatro būrelį. „Gal ir keista, bet savo darbe pasigesdavau prasmės. Suvaidinu vaidmenį, o spektaklis „nebeina“ – ir žiūrovai pamiršta, ir pati pamirštu“, – pasakoja ji. Emilija sako, kad jai niekada nebuvo svarbi vaiko diagnozė, ji siekė rasti kontaktą su vaiku, padėti jam išreikšti save. Aktorė su vaikais dirbo ir individualiai.


Berniukas ir du jo žodžiai

Teatro būrelį lankė berniukas, kuris sakydavo vienintelę frazę: „Noriu muštis“. Emilija matė jo degančias akutes, kurios šaukte šaukė: jis nori vaidinti, nori save išreikšti! „Buvau bepradedanti pedagogė ir neįsivaizdavau, kaip reikės dirbti su šiuo vaiku. Jo noras didelis, mano – taip pat, o galimybių nesimato...“ – kilusias abejones prisimena aktorė.

Emilijai padėjo berniuko tėvai, kurie sutiko, kad su sūnumi ji padirbėtų individualiai. Aktorė pradėjo kurti saugų judviejų tarpusavio ryšį ir žaidė žaidimus, per kuriuos jis galėjo išreikšti savo frazę: „Noriu muštis“. Atsinešė didelį būgną ir ėmėsi improvizuoti. Praėjo geras pusmetis ir berniukas grįžo į grupę. Jis apsidžiaugė, kad visa grupė pradėjo taikytis prie jo žaidimų – vaikai pamatė ne agresyvų berniuką, o vaiką kaip ir kiti, siūlantį įvairių žaidimų. „Kai jis sakydavo: „Noriu muštis!“, atsakydavau: „Duok penkis“. Mes sumušdavome rankomis ir tas jo „Noriu muštis“ išvirsdavo į pozityvą.“ Emilija džiaugiasi, kad berniukas pradėjo daugiau kalbėti, bendrauti.


Švilpavome ir dainavome

Kitas autizmo spektro sutrikimą turintis berniukas, su kuriuo dirbo Emilija, iš viso nekalbėjo, tad ji su juo dainavo ir švilpavo. Per pirmą susitikimą berniukas aktorei suniūniavo kažkokią melodiją, ji suprato, kad turi su vaiku kalbėtis jo kalba. Pajutęs, kad ne jis vienas pasaulyje žino šią melodiją, berniukas pasijuto geriau, pradėjo bendrauti su aktore. Jiedu ilgai improvizavo pagal jo melodijas. Būdavo, kad vaikas dainuoja vienu balsu, o Emilija – kitu. „Negalėčiau sakyti, kad mano ir šio berniuko ryšys buvo ne toks visavertis, kaip su kitais vaikais. Mes abu daug išmokome vienas iš kito“, – sako aktorė.


Burtų lazdelei mostelėjus

Emilija dirbo su berniuku, turinčiu Dauno sindromą, kuris ne tik labai norėjo vaidinti, bet ir turėjo didžiulį talentą. Per užsiėmimus jis nenusėdėdavo, visą laiką ką nors vaidindavo, kurdavo, tačiau dirbti buvo sunku, nes pernelyg aktyvus vaikas trukdė skirti dėmesio kitiems. Emilija sugalvojo žaidimą – burtų lazdelę. Kai tik šia lazdele mostelėdavo, berniukas, nors ir kalbėdavo toliau, bet jau be garso.

Emilija pastebi, kad vaikai, turintys raidos sutrikimų, labai dažnai girdi: „Nedaryk to, nedaryk ano!“ Tėvai ir auklėtojai, užuot padėję jiems atrasti, kaip jie galėtų atlikti vieną ar kitą norimą veiksmą, tik draudžia. Emilija davė vaikams burtų lazdelę, kuria mostelėję jie galėdavo aktorę paversti kuo tik nori. „Pajutę, kad aš galiu priklausyti nuo jų, jie džiūgaudavo“, – sako Emilija.

Burtų lazdelės dėka Emilijos minėtas berniukas ir kiti vaikai atrado kitus, pamatė, kad gali būti linksma drauge. „Reikia lįsti iš savo kiauto ir ieškoti ryšio su kitais“, – apibendrina aktorė.

Dabar Emilija ruošia naują vaidmenį „Domino“ teatre. „Šis teatras – irgi terapija: linksmumo, juoko, kad žiūrovas pamirštų savo bėdas“, – sako Emilija.

Atsisveikindamos su aktore vėl kalbame apie jos darbą su raidos sutrikimų turinčiais vaikais. Emilija sako, kad be galo svarbu ieškoti ryšio su šiais vaikais, o jį suradus dirbti ir džiaugtis pasiekimais.

Eglė KULVIETIENĖ

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt