23
Pirm, Rugs
10 Nauji straipsniai

Neįgalieji moka džiaugtis gyvenimu

Į bičiulių sąskrydį – su lietuviškos duonos kepalu.

Integracijos keliu
Nustatymai

Jau tampa tradicija, kad Rokiškio rajono neįgaliųjų draugija sukviečia bičiulius iš viso regiono pabūti kartu gražiame gamtos prieglobstyje prie Sartų ežero. Juk bendrystė – vienas svarbiausių dalykų, dėl kurių žmonės jungiasi į bendruomenes, draugijas.

Bičiulių būryje ir nuotaika puiki.

Į šventę rinkosi noriai

„Atvažiuokite, pamatysite, kaip mes mokame linksmintis“, – tokiais žodžiais į šventę pakvietė Rokiškio rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkas Algis Veikšys. Ir iš tiesų į tradicinį neįgaliųjų sąskrydį Kalbutiškio kaime (Jūžintų seniūnija) bičiulių iš aplinkinių rajonų ilgai raginti nereikėjo. Sprendžiant iš susirinkusiųjų entuziazmo, tokios šventės išties reikalingos.

Į sąskrydį atvažiavo neįgaliųjų draugijos iš Rokiškio, Panevėžio, Biržų, Kupiškio, Utenos, Ignalinos, Zarasų, Visagino. Daugelis jų atsivežė ir savo kolektyvus. Taip pat į sceną kopė ir Rokiškio „Artrito“ klubo, „Bočių“, Skemų socialinės globos namų ansambliai. Šventės pradžioje prisistatę, išsakę vieni kitiems linkėjimus, išklausę svečių sveikinimų, neįgalieji buvo pakviesti išbandyti jėgas linksmose sportinėse rungtyse, pasivaišinti skania kareiviška koše. Sąskrydžio dalyvius sveikino Seimo narys Raimundas Martinėlis, Rokiškio rajono savivaldybės mero pavaduotojas Egidijus Vilimas, Jūžintų seniūnė Audronė Baltuškaitė. Jie pasidžiaugė, kad neįgalieji nepasiduoda skausmams ir negandoms, kad moka džiaugtis gyvenimu ir yra netgi aktyvesni nei neturintieji negalios. Na, o šventei įsibėgėjus paaiškėjo, kad jos organizatorius Rokiškio rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkas A. Veikšys mini 60 metų jubiliejų. Išsakyta tiek gražių žodžių, linkėjimų, kad turbūt užteks visiems metams.

Scenoje netilo dainos.

Turi daug pagalbininkų

A. Veikšys Rokiškio rajono neįgaliųjų draugijai vadovauja jau antrus metus. Jis džiaugiasi, kad dirbti padeda šauni komanda – veiklūs draugijos nariai patys imasi iniciatyvos, siūlo veik­las. Organizaciją sustiprino ir seniūnijose atkurti padaliniai. A. Veikšio įsitikinimu, tik taip gali būti pastebėtas kiekvienas, net ir nuošaliai gyvenantis žmogus. Draugijoje narių daugėja, todėl pamatyti kiekvieną labai sunku. Padaliniuose buriasi ir meno mėgėjų kolektyvai – ansamb­liai renkasi Juodupėje, Pandėlyje, duetas repetuoja Jūžintuose, taip pat prie draugijos glaudžiasi ir „Bočių“ kolektyvas.

Genovaitė Juodsnukienė atstovauja Pandėlio padaliniui. Ji pasakoja, kad neįgalieji renkasi suremontuotuose Pandėlio kultūros namuose. Čia vyksta ansamblio repeticijos, įvairūs renginiai, pasisėdėjimai. G. Juodsnukienė apgailestauja, kad padalinys neturi transporto, tad į draugiją Rokiškyje tenka vykti savo automobiliais. Na, o progų būna nemažai – rengiamos įvairios paskaitos, organizuojamos ekskursijos ir pan. Tiesa, prireikus gelbėja Rokiškio neįgaliųjų draugija – jie žmones vežioja ir į dializes, ir į konsultacijas pas gydytojus. Pasak G. Juodsnukienės, nepamirštami ir nevaikštantys draugijos nariai – jie būtinai aplankomi. Sunkiau gyvenantiems praverčia draugijos gaunama labdara – drabužiai, įvairi neįgaliųjų technika, sauskelnės.

Antanas Balčiūnas – Rokiškio rajono neįgaliųjų draugijos tarybos narys, jis atstovauja Kriaunų seniūnijai. Vaikinas gimė su stuburo išvarža, dar ir hidrocefalija prisidėjo, todėl nevaikšto – juda neįgaliojo vežimėliu. Mokėsi namuose, vėliau baigė Vytauto Didžiojo universitete istorijos studijas. Šiuo metu, kaip pats sako, yra namų šeimininkė – padeda mamai buityje. Vaikinas patenkintas, kad namai pritaikyti – valstybės lėšomis buvo sutvarkytas įvažiavimas, dušas, tualetas. Tik kieto kuro katilas rūsyje. Žinoma, kaip ir visi jauni žmonės, Antanas daug laiko praleidžia prie kompiuterio, turi nemažai draugų. Didžiausia jo pramoga – Lietuvos paraplegikų asocia­cijos stovykla Monciškėse netoli Palangos. Na, ir draugijos renginiuose nepraleidžia progos sudalyvauti – ir į išvykas važiuoja, tarybos posėdžiuose dalyvauja.

Janina Vaičiulienė ir Ona Kuncienė negali nedainuoti.

Dainavimas suteikia energijos

„Nors ir negalime, bet vis tiek einam“, – juokiasi veiklios moterys iš Panevėžio rajono neįgaliųjų draugijos. Raguviškė Ona Kuncienė sako, kad jai savaitė praeina kaip viena diena – tai į draugijos ansambliuką nueina padainuoti, tai į kultūros namų kolektyvą, išvažiuoja vienur kitur... O kur dar Neįgaliųjų draugijos organizuojami užsiėmimai – muzikos terapija, dekupažas... Kai toks užimtumas, ir vienatvės nesijaučia. Panevėžio rajono neįgaliųjų draugijos ansamblis „Griežlė“ susikūrė prieš porą metų – tiek jame ir dainuoja O. Kuncienė. Moteris į Neįgaliųjų draugiją atėjo 2002 metais, kai po auglio operacijos jai buvo nustatytas neįgalumas. Moteris prisimena, kad iš pradžių buvo sunku gyventi su liga, dabar stengiasi džiaugtis kiekviena akimirka, visur dalyvauti.

Bičiulei pritaria kita raguviškė Janina Vaičiulienė – ir jai daina gyvenimą praskaidrina. „Kojos skauda, viskas skauda, atrodo, negali, bet nueini dainuoti ir tiesiog pasipildai energijos“, – sako J. Vaičiulienė. Ji pasakoja dainuojanti nuo mažumės. „Mūsų vaikystėje, būdavo, į darbą – su daina, iš darbo – su daina. Šieną grėbiant dainuojam, daržą ravint dainuojam. Sakydavo: „Dainorėlės pareina iš laukų“, – prisimena moteris. Vėliau dainavo mokykloje, dalyvavo daugybėje dainų švenčių. Nė viena šeimos šventė nepraeina be dainos. Užtat ir dabar J. Vaičiulienei muzika nuspalvina gyvenimą.

Panevėžio rajono neįgaliųjų draugijos vadovė A. Petronienė sako esanti dėkinga ansamblio vadovui Rimantui Švapliui, kad ėmėsi kolektyvo – jam į repeticijas tenka važinėti apie 60 kilometrų, o atlygio gauna vos 60 eurų per mėnesį. A. Petronienė džiaugiasi ir veikliais draugijos nariais – štai ir į šventę atvežė Kristinos Rimkienės padarytą saldainių medį, Juozapo ir Irenos Sokų nupintą ąžuolo lapų vainiką. „Nėra pinigų, kad galėtume pirkti, užtat savo rankomis viską darome“, – sako Aurelija.

Sveikinimai – Rokiškio rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkui Algiui Veikšiui.

Antanas Balčiūnas į šventę atvyko su mama.

Ne vien tik linksmybės rūpi

A. Petronienė dėkinga ir Raguvos klebonui, kad be jokio atlygio leido draugijai naudotis parapijos patalpomis, įrengtomis buvusiuose globos namuose. Reikia tik susimokėti už elektrą ir vandenį, pasikurti ugnį. Čia raguviškiai ne tik renkasi į užsiėmimus. Neįgaliųjų cente nuolatos sukasi skalbimo mašinos. A. Petronienės teigimu, tokios paslaugos dar yra labai būtinos.

Tokiam požiūriui pritaria ir Kupiškio rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė Bronė Kaleinikovienė. Jos manymu, neįgalieji iki šiol susiduria su daugeliu buities problemų: nemažai iš jų neturi skalbimo mašinų, šilto vandens, todėl jiems būtinos higie­nos paslaugos, kurias ir teikia Neįgaliųjų draugija. Taip pat būtina stiprinti asmeninio asistento paslaugas, didinti tam finansavimą. Kol kas draugijų pastangos nėra pakankamai įvertinamos, jos priverstos dirbti pusvelčiui.

Panašiai svarsto ir A. Veikšys – šventės reikalingos stip­resniems draugijos nariams, o vienišiems, našlaičiams, sunkią negalią turintiesiems reikia globos. Draugija turėtų tokius žmones aplankyti, pagelbėti jiems – nebūtinai materialiais dalykais, bet kad ir geru žodžiu, patarimu. Neįgaliųjų organizacija galėtų padėti išspręsti ir jiems kylančius įvairius organizacinius klausimus. Darbų tikrai daug. „Žmogus turi jausti rūpestį, domėjimąsi juo, tai yra draugijos esmė“, – sako A. Veikšys. Jo teigimu, reikia palaikyti vieniems kitus, negailėti gero žodžio, paskatinti džiaugtis gyvenimu tokiu, koks jis yra.

Aurelija BABINSKIENĖ 
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt