23
Pirm, Rugs
10 Nauji straipsniai

Ieškoma tvaresnio ir ekonomiškai efektyvesnio neįgaliųjų įdarbinimo modelio

Lietuvos neįgaliųjų forumo surengtoje spaudos konferencijoje savo nuomonę dėl neįgaliųjų įdarbinimo išsakė nevyriausybinių asociacijų vadovai: Sigitas Armonas, Dana Migaliova, Jelena Ivančenko.

Integracijos keliu
Nustatymai

Diskusijos dėl Socialinių įmonių įstatymo peraugo į svarstymus apie visos neįgaliųjų įdarbinimo sistemos pokyčių būtinybę. Vis garsiau kalbama apie galimybes išsivaduoti iš valstybės subsidijuojamų įmonių įtakos ir įsitvirtinti atviroje darbo rinkoje, užsiimti kiekvieno žmogaus kompetenciją, galimybes ir poreikius atitinkančia veikla. Kas paskatino imtis ryžtingų pokyčių? Apie tai plačiai diskutuota Lietuvos neįgaliųjų forumo inicia­tyva surengtoje spaudos konferencijoje. 

Edmundas Buklys neslepia: atsisėdus į neįgaliojo vežimėlį darbą susirasti buvo nelengva.

Neįgaliųjų įdarbinimui – skirtinga parama

Lietuvos neįgaliųjų forumas (LNF) neseniai išplatino pranešimą, kuriame teigiama, kad pritaria Seimo rengiamai neįgaliųjų įdarbinimo pertvarkai. LNF administracijos direktorė Henrika Varnienė priminė, kuo ydingas pastaruoju metu viešojoje erdvėje tiek daug kritikos sulaukiantis žmones su negalia įdarbinantis modelis.

Neįgaliųjų įdarbinimą reglamentuoja du šalyje veikiantys įstatymai: Užimtumo rėmimo ir Socialinių įmonių, tačiau nė vienas iš jų neužtikrina neįgaliesiems palankių sąlygų įsidarbinti. Tai matyti ir iš statistikos – Lietuvoje dirba tik 27 proc. darbingo amžiaus žmonių su negalia (ES vidurkis – 40 proc.).

Svarbiausias Užimtumo rėmimo įstatymo, reglamentuojančio paramą neįgaliuosius atviroje darbo rinkoje įdarbinantiems darbdaviams, trūkumas – itin menkas lėšų fondas. Vadovaujantis šiuo įstatymu, pernai 4,5 mln. eurų parama skirta tik 3,3 tūkst. žmonių su negalia įdarbinti. Beveik 37 tūkst. atviroje darbo rinkoje dirbančių neįgaliųjų apskritai nesulaukė jokios pagalbos. Taigi valstybės skiriamomis dotacijomis galėjo pasinaudoti tik nedaugelis darbdavių.

Lietuvos žmonių su negalia sąjungos atstovė Jurgita Masiulionytė patvirtina: šioje nevyriausybinėje neįgaliųjų asocia­cijoje pastaruoju metu dirba 5 neįgalieji, o paramą iš Darbo biržos pagal Užimtumo rėmimo įstatymą gauna tik du darbuotojai. Lietuvos žmonių su stuburo pažeidimais asociacijos vadovas Edmundas Buklys sako, kad šioje organizacijoje nė vienas iš 4 neįgalių darbuotojų jokios finansinės paramos negauna.

O štai Socialinių įmonių įstatyme reglamentuotam įdarbinimui lėšų skiriama gerokai daugiau. 2016-aisiais iš valstybės biudžeto socialinėms įmonėms atiteko apie 24 mln. eurų. O kur dar šioms įmonėms taikomos kitos lengvatos: jos atleistos nuo pelno mokesčio, turi pirmenybę viešuosiuose pirkimuose. Turėdamos tokias palankias sąlygas, socialinės įmonės įdarbina tik apie 7 tūkst. žmonių su negalia. Iš viso šiame įstatyme numatytoms nuostatoms įgyvendinti nuo socialinių įmonių veik­los pradžios valstybė jau išleido 150 mln. eurų.

Spaudos konferencijoje H. Varnienė pateikė apibend­rinančius skaičius: vieno neįgalaus žmogaus įdarbinimui atviroje darbo rinkoje per metus skirta 1 360 eurų, o socialinėse įmonėse dirbančiajam – 3 820 eurų.

Jurgita Masiulionytė stebisi: socialinės įmonės statusas šiemet suteiktas dar 9 naujoms įmonėms.

Kodėl ydingas socialinių įmonių modelis?

LNF atstovė susirinkusiųjų dėmesį atkreipė į kelis esminius momentus. Šiuo metu šalyje veikia per 170 socialinių ir neįgaliųjų socialinių įmonių. Nors jas kuriant buvo siekiama padėti įsidarbinti sunkiausios negalios asmenims, deja, situacija yra visai kitokia. Socialinėse įmonėse dirba daugiausiai vidutinę ar lengvą negalią turintys žmonės. Sunkios negalios darbuotojai sudaro ne daugiau kaip 10 proc. Nepaisant to, kad lengvesnės negalios žmonės atlyginimą užsidirba, apie 90 proc. valstybės subsidijų panaudojama jų darbo užmokesčiui kompensuoti.

LNF atstovai įvardija ir dar vieną neigiamą socialinių įmonių aspektą – jos yra segregacinės. Pasak H. Varnienės, integraciniu požiūriu tai neefektyvu ir nepriimtina, nes labai didelė dalis žmonių su negalia puikiausiai gali dirbti atviroje darbo rinkoje.

„Mūsų galva, tai yra per brangus, žmonių su negalia nedarbo problemos iš esmės nesprendžiantis modelis, kuris dar prisideda prie žmonių su negalia izoliacijos, nes skiriant lėšų socialinėms įmonėms jų lieka gerokai mažiau atvirai darbo rinkai, o sunkiausios negalios žmonės tampa visiškai atskirti“, – kalbėjo LND atstovė H. Varnienė. Pasak jos, Seimo narių Justo Džiugelio, Ingridos Šimonytės, Aušros Maldeikienės, Dovilės Šakalienės ir kitų iniciatyva keisti šią ydingą situaciją – sveikintina daugiau nei ketverius metus trukusių diskusijų atomazga.

Jurgita Kuprytė tikina: padėti reikia ne tik neįgaliesiems, bet ir darbdaviams.

Neįgaliajam pritaikyta darbo vieta – iššūkis?

Daug metų žmogaus teisių gynimo srityje dirbusi Dovilė Šakalienė prieš gerus metus pati tapo neįgaliųjų bendruomenės nare. „Dar ir iš vidaus pamačiau dvigubų standartų taikymą ir stigmatizavimą žmonių, kurie turi labai skirtingas negalias, – spaudos konferencijoje kalbėjo ji. – Lietuvoje yra beveik ketvirtis milijono žmonių su negalia. Tai labai didelis skaičius. Nepaisant to, mes visi vis dar laikomi viena grupe – žmonės su trūkumais. Kokie jie – nelabai norima gilintis.“

Pasak D. Šakalienės, reikia suvokti, kad toks pakankamai didelių pinigų atidavimas socialinėms įmonėms neįgaliesiems nesuteikia realios pagalbos, todėl yra nepateisinamas, šią situaciją reikia nedelsiant taisyti.

D. Šakalienės nuomone, labai gaila, kad žmonės su negalia iki šiol taip ilgai buvo užribyje ir kad jie darbdavių labai lengvai įgąsdinami ir įtikinami, jog 7 tūkst. neįgaliųjų bus atleisti. Socialinių įmonių darbuotojai priešpastatomi daugiau kaip 70 tūkst. neįgaliųjų, kurie šiandien galėtų dirbti, jeigu būtų sutvarkyta, pakeista ši sistema. Laisva darbo rinka – tai galimybė žmogui dirbti pagal savo sugebėjimus ir kompetencijas, tereikia jam sukurti palankias sąlygas. Seimo narė retoriškai klausė: kodėl sukurti skirtingas darbo vietas informacinių technologijų specialistui ir indų plovėjui – normalu, o pritaikyti neįgaliojo poreikiams – iššūkis?

Seimo narė Dovilė Šakalienė ir LNF administracijos vadovė Henrika Varnienė neabejoja neįgaliųjų įdarbinimo sistemos pertvarkos būtinybe.

Sunkiausios negalios žmonėms specialios įmonės būtinos

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) pirmininkas Sigitas Armonas bei Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ pirmininkė Dana Migaliova – sunkiausios negalios žmones vienijančių asociacijų atstovai.

Pasak S. Armono, LASS sutinka, kad esama padėtis nepriimtina ir ją būtina keisti, tačiau reikia nepamiršti, jog sunkiausios negalios žmonėms turi būti palikta galimybė dirbti specia­liose įmonėse, kuriose jiems sukurtos ypatingos darbo sąlygos. Antraip silpniausioji grandis tikrai nukentės.

Po keliasdešimt metų gyvuojančiose aklųjų įmonėse dirbantys regos negalią turintys žmonės sunkiai pritaptų atviroje darbo rinkoje. Juolab kad dabar veikiančiose socialinėse įmonėse jų dirba ne po vieną ar du, o po kelias dešimtis – koks verslas būtų pasirengęs priimti tiek regos negalią turinčiųjų?

Nusivylimo socialinėmis įmonėmis neslėpė ir „Vilties“ bendrijos vadovė D. Migaliova. Pasak jos, esamas socialinių įmonių modelis visiškai eliminuoja sutrikusio intelekto žmones. „Kai kūrėsi socialinės įmonės, tikėjomės, kad darbo rinkoje pagaliau galės dirbti ir sutrikusio intelekto bei psichikos negalią turintys žmonės. Deja, to neįvyko. Šiandien socialinėse įmonėse šių žmonių beveik nėra. Turi būti sukurta pagalbos sistema, kad ribotų galimybių žmonės galėtų dirbti nesudėtingus darbus“, – kalbėjo D. Migaliova.

„Vilties“ vadovės teigimu, socialinių įmonių reikės, tačiau jos turėtų būti visiškai kitokios. Reikia sukurti modelį, kad paslaugos ir pinigai eitų paskui konkretų žmogų, atsižvelgiant į jo poreikius, o ne į darbdavių interesus.


Alternatyvūs siūlymai naujajam modeliui

Kuriant naująjį modelį aktyviai dalyvauja ir nevyriausybinės neįgaliųjų asociacijos.

Nuo vaikystės negalią turinti Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkė Jelena Ivančenko įsitikinusi – sudarytos tinkamos sąlygos, atsižvelgiant į negalios pobūdį ir žmogaus galimybes, gali kompensuoti žmogaus negalią ir netrukdyti jam dirbti. Vadovaudama Neįgaliųjų draugijai ir dirbdama administracinį darbą rankos neturinti J. Ivančenko sako esanti darbinga visu 100 proc., tačiau jeigu turėtų dirbti, pavyzdžiui, padavėja, būtų visiškai nedarbinga. Todėl LNF Seimo nariams pateiktuose alternatyviuose siūlymuose ypatingas dėmesys skiriamas individualiam darbo vietos bei darbo proceso pritaikymui, atsižvelgiant į kiekvieno žmogaus su negalia poreikius.

Nevyriausybinių organizacijų siūlymuose svarbus vaidmuo tenka ir įdarbinimo tarpininkui. Į šių specialistų poreikį dėmesį atkreipia ir 12 metų tokios veiklos patirtį turinčios VšĮ „Sopa“ direktorė Jurgita Kuprytė. Pasak jos, toks pagalbininkas būtinas ne tik įsidarbinti norinčiam neįgaliajam, bet ir būsimam darbdaviui. Dažnai darbdaviai sutiktų įdarbinti neįgaliuosius, bet nežino nei kur jų ieškoti, kaip jiems pritaikyti darbo sąlygas, nei kokios tos negalios būna, kokia jų specifika.

J. Ivančenko pabrėžė, kad žmonėms su negalia ypač reikalingos pagalbos ir palaikymo darbo rinkoje paslaugos: kompetencijų kėlimas, mokymai, darbo asistentai, atvejo vadybininkai, tarpininkai ir kitokia pagalba įsidarbinant, dirbant ir išsilaikant darbo vietoje. Tam tikrais atvejais tikslinga skirti paramą specialiai darbo įrangai įsigyti, aplinkai pritaikyti, darbo sąlygoms įvertinti, transportui ar papildomoms poilsio dienoms kompensuoti.

Neįgaliųjų asociacijų atstovų nuomone, toks modelis būtų gerokai tvaresnis ir ekonomiškai efektyvesnis, nes atviroje darbo rinkoje prisitaikiusiems žmonėms reikėtų mažiau paramos.

Aldona MILIEŠKIENĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt