16
T, Spa
15 Nauji straipsniai

Linelius roviau, gražiai dainavau...

Rudens lygiadienio šventės dalyviai pažintį su lino keliu pradėjo nuo linarūtės.

Integracijos keliu
Nustatymai

Rudens lygiadienio šventė Panevėžio apskrities neįgaliųjų draugijoms įsimins ilgam. Tądien į Upytės tradicinių amatų centrą susirinkę Panevėžio miesto ir rajono, Kupiškio, Rokiškio, Biržų, Pasvalio rajonų neįgalieji ne tik bendravo tarpusavyje, grožėjosi vieni kitų meniniais gebėjimais, mezgė naujas pažintis, bet ir prisilietė prie senolių tradicijų, tautos paveldo, įsitraukė į edukacinius užsiėmimus. 

Apskričių susitikimai tampa tradicija
Upytės tradicinių amatų centrą apskrities neįgaliųjų susitikimo vieta pavertusi Panevėžio rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė Aurelija Petronienė neslėpė – šiam žingsniui ją įkvėpė kolegės, Skuodo rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkės Ramintos Zabitienės pavyzdys. Ji buvo pirmoji, sumaniusi ir surengusi Klaipėdos apskrities neįgaliųjų draugijų susitikimą. „Kodėl ir mums to nepadarius? Mūsų, neįgaliųjų, bendruomenė didelė, o susitinkame labai retai, – mintimis dalijosi A. Petronienė. – Mūsų žmonės tokie šilti ir nuoširdūs. Turime tuo dalintis. Turime bendrauti, išsikalbėti, pasidžiaugti tuo, ką mokame, kas mums sekasi.“
Planuodama, kuo renginio dalyviai galėtų pradžiuginti vieni kitus, A. Petronienė prisiminė ir dainuojančius neįgaliuosius, ir eiliuojančius poetus, ir šmaikščius pasakorius. Susirinkusiųjų jaudulį išsklaidė Upytės Antano Belazaro pagrindinės mokyklos mokiniai, savo atliekamomis dainomis, eilėmis ir pasveikinimais davę toną visai šventinei popietei.
A. Petronienei rūpėjo, kad renginys plėstų ir bičiulių akiratį, leistų jiems patirti naujų įspūdžių. O tam geresnės vietos nei Upytė nerasi. Prieš porą metų čia įkurtas Tradicinių amatų centras, kuriame rengiamos įvairios edukacinės programos, – puiki galimybė prisiliesti prie tautos šak­nų. Čia galima prisiminti visą lino kelią: nuo linarūtės (linų rovimo, jų rišimo į pėdelius, statymo į gubas) iki pluošto paruošimo (stiebelių mynimo, šukavimo), dailiausio lininio audeklo audimo. O visa tai įtraukus į programą, gimė ir patrauklus renginio pavadinimas – Rudens lygiadienio šventė „Linelius roviau, gražiai dainavau“.

 

Aurelijos Petronienės rankose – padėka Aušrai Sidorovienei.

Bendrystė – didžiausia vertybė
A. Petronienė džiaugiasi, kad šventę rengti padėjo šių namų šeimininkė – Tradicinių amatų centro vadovė, edukacinių programų rengėja Aušra Sidorovienė. Pasak jos, gražūs pastatai, išpuoselėta aplinka nieko verti, jeigu čia nesirinks žmonės, jeigu jie čia nesijaus laimingi. „Kad mūsų amatų centras šiandien gyvas, kad čia klega juokas ir skamba dainos, ačiū jums, susirinkusiems Upytėje“, – neįgaliųjų viešnage džiaugėsi A. Sidorovienė. Aukštaičių tautiniais rūbais vilkinti moteris visą popietę sukosi ne tik scenoje svečius pristatydama, bet ir iš svetur atvykusius neįgaliuosius pakalbindama, į linų laukelį palydėdama ar juostų pynimo dirbtuvių duris atverdama. Visiems užteko jos energijos ir dėmesio.
Už tokį svetingą priėmimą, jaukumą ir šilumą renginio organizatoriai A. Sidorovienei nuoširdžiai padėkojo – visų susirinkusiųjų vardu įteikė dailiai apipavidalintą neįgaliųjų sukurtą padėką ir kupiškėno Albino Skrebės išdrožtą rūpintojėlį. „Ačiū jums už ugdomąją, edukacinę veiklą, profesionalumą ir istorinio paveldo puoselėjimą, – sakė A. Pet­ronienė. – Jūsų dėka galime išsaugoti savo krašto praeitį ir perduoti ją ateinančioms kartoms.“
Sveikinimai ir padėkos šventiniame renginyje liejosi tarytum iš gausybės rago. Panevėžio rajono meras Povilas Žagunis pasidžiaugė, kad sprendimas įkurti Tradicinių amatų centrą pasiteisino. „Geri tie projektai, kurie reikalingi žmonėms, kuriuos jie lanko, – sakė meras. – Smagu čia būti. Gera, kad būtent Upytę ir jūs pasirinkote savo susitikimui.“
Gražia neįgaliųjų bendryste pasidžiaugė Neįgaliųjų reikalų departamento direktorė Asta Kandratavičienė. Pasak jos, viską lemia žmonės. „Jeigu neturėtume tokios aktyvios, darbščios, nuoširdžios, veiklios ir energingos Aurelijos Petronienės, nebūtų ir šio renginio. Tai ji telkia visus, vienija ir veda į priekį, – sakė A. Kandratavičienė. – Tegu jūsų darbus lydi naujos galimybės, kūrybinės iniciatyvos ir nuoširdžios padėkos. Ne tik Neįgaliųjų reikalų departamento, bet ir visų jus supančių žmonių. Ačiū, kad jūs esate.“
Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkė Jelena Ivančenko labai palankiai įvertino šiemet gimusią gražią tradiciją rinktis apskritimis. „Tai jau trečias toks susitikimas. Ačiū pirmininkams, kurie įdeda daug darbo, kad suburtų visus draugėn. Jūsų širdyse daug šilumos, kuria galime pasidalyti vieni su kitais. Esame didelė jėga, galinti labai daug nuveikti“, – šventiniame renginyje kalbėjo LND pirmininkė.
Jai pritarė ir išradingiems šeimininkams dėkoję Panevėžio apskrities neįgaliųjų draugijų vadovai, iš Pagėgių savivaldybės patirties pasisemti atvykę kolegos, kiti renginio svečiai.

 

Ragautuvių komisijai visų šeimininkių patiekalai buvo gardūs.

Atsigręžė ir į kulinarinį paveldą
Šventinio renginio organizatoriams pasiūlius paveldo temą, į Upytę išsiruošusieji irgi ne tuščiomis atvyko. Svečio teisėmis pas aukštaičius atvažiavusioms Pagėgių neįgaliųjų draugijos narėms ne tik iš bičiulių pasimokyti rūpėjo (mat kitąmet žada tokią šventę surengti Tauragės apskrities neįgaliųjų draugijų nariams), bet ir savo išskirtiniu kulinariniu paveldu pasidalyti norėjosi. Renginio dalyviams Nijolė Rūkienė siūlė Mažosios Lietuvos šventinio pyrago – štrudeliu vadinamo – paragauti. Moteris pasakojo, kad jis iškeptas pagal mūsų močiučių išsaugotą senovinį vokiečių receptą. O kad švelniai gomuriu pyragas slystų, Nijolė duonos ir apynių giros šventei užraugė. Pagėgiškės bičiulius vaišino ir Raimondos Šedienės kaimišku sūriu, kurį dar medumi pagardinti siūlė.
Pasvalietės Janinos Katauskienės sūris taip pat burnoje tirpte tirpo. „Iš natūralaus saldaus, be jokios rūgštelės, pievų pieno suslėgtas“, – savo geltonšonį sūrį gyrė moterys. O Marytė Tribienė pilną moliūgą šparaginių pupelių mišrainės priruošė, į mažesnį moliūgėlį užkandžio iš šiemet miškuose gausiai dygusių raudonikių sutaisė. Savo gardžiųjų patiekalų receptų moterys neslėpė – noriai kulinarinėmis paslaptimis dalijosi.
Ir Panevėžio rajono Krekenavos neįgaliųjų centre paslaugas draugijos nariams teikianti Aleksandra Ulienė visiems susidomėjusiems pasakojo, kaip cukiniją lydeka pavertė, kaip jos šonus apgramdė, kad margesnė būtų, žuvį labiau primintų, kokiu įdaru ją prikimšo. Krekenaviškės neslėpė ir išradingai į stik­lainius sudėliotų trispalvių daržovių asorti recepto.
Vis dėlto patys vaišingiausi buvo rokiškėnai. Moterys ne tik namuose priruošė rudens gėrybių, bet ir Upytėje bulves, morkas skuto, kitas daržoves gardžiam troškiniui ruošė. Draugijos pirmininkas Algis Veikšys vadovauja ir rajono neįgaliesiems, ir su jaunaisiais Rokiškio šauliais dirba, prireikus draugiškai vieni kitiems padeda. Tradicinių amatų centro kiemelyje įrengtoje lauko virtuvėje gardžiai kvepėjo kunkuliuojantis troškinys, pasotinęs visus praalkti spėjusius šventinio renginio dalyvius.
Į Rudens lygiadienio šventės programą buvo įtrauktos ir jos dalyvių suruoštų vaišių ragautuvės. Tačiau geriausią patiekalą komisijai išrinkti buvo per sunku – visų draugijų stalai stebino šeimininkių išradingumu. Tad ragautuvės baigėsi visų apdovanojimu. O karšto šventinio patiekalo sumanytojui A. Veikšiui įteiktas kiek neįprastas prizas – prijuostė ir originalios pirštinės – puodkėlės. Ko gero, puikius organizacinius gebėjimus parodžiusiam „šefui“ lauko virtuvėlę kurti teks dar ne viename renginyje.


Įtraukiančios amatų pamokos
Rudens lygiadienio šventės dalyviams veiklos tikrai netrūko. Kol vieni patiekalus ragavo ar dainuodami linus rovė, jaunystės prisiminimais dalijosi, kiti tautodailininkės, juostų pynėjos Irenos Onos Vilienės pamokymų, kaip draugystės juostelę nuvyti, klausėsi. Jau 40 metų šiai veiklai paskyrusi tautodailininkė nuoširdžiai drąsino: stokit poromis po du ir vykit. Ir pirštai judės, ir nugara lankstysis – sveikesni namo grįšit.
Iš pradžių nedrąsiai žvalgęsi, netrukus šventės dalyviai jau narstė specialiai jiems paruošas siūlų gijas. Keletą kartų iš tolo į juostas vejančius bičiulius nužvelgęs pagaliau įsidrąsino ir ėriškietis J. Levickis. Vyras džiaugėsi – tikra draugystės juosta išėjo, mat su iš Pagėgių atvykusia viešnia ją vijo.
I. O. Vilienė kiekvieną tokį susitikimą su senaisiais lietuviškais amatais besidominčiais žmonėmis labai brangina. O ypač džiaugiasi, jei kas rimčiau susidomi, prie staklių ar bent juostų audimo rėmelio prisėda. Pasak tautodailininkės, savo šaknų negalima pamiršti, tautinį paveldą visi turime puoselėti.
To paties linkėjo ir kitose Tradicinių amatų centro dirbtuvėse keramikos paslaptimis su neįgaliaisiais dalinęsis menininkas Audrius Gokas. Keletas moterų gana greitai nulipdė po nediduką dubenėlį, džiaugėsi, kad molis joms pakluso, nors jį lietė pirmąsyk. O Kupiškio rajono neįgaliųjų draugijos darbo terapijos būrelio vadovė Valentina Staniulienė sukūrė paveikslėlį, molinėmis gėlėmis jį papuošė. Moteris neslėpė šiek tiek keramikos įgūdžių įgijusi Trečiojo amžiaus universiteto organizuotuose mokymuose, todėl šio amato imasi drąsiau. V. Staniulienė neabejoja, kad draugijoje tokie kursai irgi sulauktų susidomėjimo, tačiau tam reikia ne tik molio, bet ir krosnies, dažų, glazūros. Visi rimti menai – brangus malonumas.
Vis dėlto brangiausias malonumas buvo pats susitikimas Upytėje. Šiltas ir nuoširdus, kupinas dėmesio ir draugiškų apsikabinimų, atsisveikinimą vainikavusių iš pajūrio Aukštaitijon atvykusio Simono Donskovo dainų. Kad taip daugiau tokių susitikimų, tokių pasibuvimų visoje Lietuvoje.


Aldona MILIEŠKIENĖ
Autorės nuotr.

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt