23
P, Rugp
12 Nauji straipsniai

Visų menų esmė – mėgavimasis kūrybos procesu

Dailininkų plenero dalyviai su vadove Dalia Puodžiukiene (antra iš kairės pirmoje eilėje).

Integracijos keliu
Nustatymai

Daugiau nei dešimtmetį Lietuvos neįgaliųjų draugijos rengiami dailininkų plenerai jau turi savo tradicijas. Nepaisant to, šios kūrybinės stovyk­los kasmet atnaujinamos, stengiamasi kūrėjams pasiūlyti vis kitokių iššūkių. Aliejinę tapybą pakeitė linoraižybos plenerai, o bandymus tapyti akriliniais dažais dar labiau išplėtė galimybės pasimokyti faktūrinės tapybos bei smėlio koliažo technikų, patirti kūrybos džiaugsmą eksperimentuojant, realizuojant naujas idėjas. 

 Susikūrė kuriančiųjų bendruomenė
Jau kelerius metus dailės mėgėjus svetingai sutinkantys Vep­riai ir šiemet priėmė 15 kūrėjų iš įvairiausių šalies vietų: Vilniaus, Utenos, Kazlų Rūdos, Kėdainių, Elektrėnų, Joniškio, Telšių. Šįsyk plenerui vadovavo profesionali tapytoja, Utenos Krašuonos progimnazijos dailės mokytoja ekspertė, menotyrininkė, tapybos kūrinių restauratorė Dalia Puodžiukienė.
Daugiau kaip ketvirtį amžiaus savo žinias ir patirtį dosniai mokiniams dalijanti tapytoja turi ir darbo su neįgaliaisiais patirties. Pernai dailės užsiėmimus ji vedė Utenos rajono neįgaliųjų draugijos nariams – mokė juos įvairiais būdais kurti natiurmortus.
Plenerą vadovė tarsi padalijo į dvi dalis: kūrybinę ir pažintinę. Dailininkai jau įpratę, kad stovykloje reikia sukurti po vieną paveikslą. Kaskart keičiasi tik juose turinti atsispindėti tema. Šįsyk meno kalba vadovė pasiūlė perteikti savąjį bendruomenės, bendrijos suvokimą – juk 2016-ieji paskelbti bendruomenių metais. D. Puodžiukienė neslepia – pasiūlytoji tema pasėjo nerimą, kaip tai reikės atspindėti paveiksle. Labai pravertė diskusija, atviras pokalbis apie bendrystę, jos jėgą, emocinį poveikį. Pasak vadovės, bendruomenės egzistuoja ir augalų bei gyvūnų pasaulyje: tai ir rugių laukas, ir skruzdėlynas, ir bičių avilys...
„Kūrėjai rinkosi tai, kas artimiau, mieliau širdžiai. Vieni tapė augalų grupes, kiti – drugelius, paukščius, gyvūnus, – pasakojo D. Puodžiukienė. – O svarbiausia – plenere susibūrė kuriančiųjų bendruomenė: vieni kitiems šypsojosi, bendravo, patarinėjo.“
Bendruomenių tema pamažu sužadino fantaziją ir atsiskleidė pačiais netikėčiausiais vaizdais. Uteniškė tautodailininkė Genovaitė Adiklienė pasirinko gervių pulkelį, kėdainiškė Leokadija Mockienė – švelnių pūkelių pilną pienės galvą, iš Kazlų Rūdos atvykusi Genutė Bučiūnienė – žydintį dekoratyvinį česnaką, o elektrėniškė Zita Kapiliorienė – iš bičių apsupties išnyrančią jų deivę Austėją. Originaliai bendruomenių ir bibliotekų metus į visumą apjungė telšiškė Vilija Jocienė – atverstų knygų piramidė netikėtai įgijo drugelio pavidalą.

L. Mockienei patiko pastelinė raižyba.

Kūrybinėse dirbtuvėse – faktūrinės interpretacijos
D. Puodžiukienės įsitikinimu, plenerai skirti ne tik tam, jog jų dalyviai parodytų, ką gali, bet ir kad išmoktų ką nors naujo. Šįkart savo sumanytose kūrybinėse dirbtuvėse vadovė nusprendė parodyti, kaip kūrinyje panaudoti įvairias faktūras. „Faktūra – vienas iš trijų pagrindinių elementų (forma, spalva, faktūra), kuriančių tapybos darbo emocinį poveikį. Išraiškingas faktūrinis paviršius kviečia prieiti arčiau, paliesti, pažvelgti iš kelių pusių.... Toks paviršius suvokiamas ne vien regėjimu, bet ir lietimu, todėl įvairios iškilios formos pasitelkiamos kuriant regėjimo negalią turintiems žmonėms skirtus meno kūrinius“, – apie sumanymą pasakojo dailininkė, pati itin mėgstanti įvairias faktūras, naudojanti jas kūriniams su lino pluoštu.
Į dailininkų plenerus paprastai susirenka skirtingą patirtį turintys kūrėjai. Šiame visi pasijuto naujokais – nė vienas neturėjo darbo su faktūriniu gruntu patirties.
D. Puodžiukienė buvo numačiusi pirmiausia plenero dalyvius supažindinti su naujomis technikomis, leisti paeksperimentuoti, o tik vėliau imtis tapyti baigiamąjį plenero paveikslą. Tačiau gyvenimas dažnai pakoreguoja išankstinius planus. Taip buvo ir šįsyk – ką tik išmokdavo, dailininkai iškart bandydavo perkelti į pagrindinį darbą. Todėl visų tapytojų paveiksluose buvo galima išvysti skirtingų faktūrų žaismę.


Persipinantys menai
Vieną priešpietę dailininkė paskyrė dar vienai naujai pažinčiai – šįsyk su pastele. Ji taip pat pristatė visiškai kitą, ne itin plačiai paplitusią pastelės raižymo techniką. Plenero dalyviai pasakojo vadovės dėka pakeitę įprastinę sampratą, kad pastelinėms priskiriamos tik šviesios, švelnios spalvos. Dailininkės pateikti pavyzdžiai įtikino – jos gali būti ir labai ryškios. Tokį koloritą D. Puodžiukienė drąsino rinktis ir aliejinę pastelę plenere išbandžiusius dailininkus. „Iš pradžių susigalvoto piešinio detales padengėm dviem skirtingų spalvų sluoksniais, o paskui smailiais pagaliukais raižėm mintyse susikurtus ornamentus. Niekada anksčiau nebuvau to dariusi, – nauja patirtimi dalijosi G. Adiklienė. – Įdomūs, išraiškingi darbai išėjo.“
Ši technika labai patiko karpinių meną įvaldžiusioms, margučius skutinėti mėgstančioms plenero dalyvėms. Viena jų – karpinių meistrė G. Bučiūnienė. Šiam menui reikia ypatingo kruopštumo, atidos ir kantrybės. Jau 14 metų moteris dalyvauja garsiuosiuose įvairių meno šakų kūrėjus sukviečiančiuose „Zyplių žiogų“ pleneruose, savo karpinius eksponuoja respublikinėse bei tarptautinėse parodose. Smulkiais rašteliais G. Bučiūnienė išdailino ir savo pastelinį darbelį.
Karpinių techniką į savo kūrinėlį perkėlė ir patyrusi šio meno puoselėtoja uteniškė Rasa Slesoriūnienė. O vilniečio Sigito Leimonto ekspromtu išraižyta piramidė tapo ir jo baigiamojo darbo dalimi. Vienintelis plenere dalyvavęs vyriškis pasakojo besidomintis įvairiais menais: dainuoja vyrų chore „Aidas“, tapo, fotografuoja. Į Lietuvos neįgaliųjų draugijos surengtą dailininkų plenerą atvyko pirmą kartą ir jame išmoko daug naujo.
Plenero vadovę nustebino iš Kazlų Rūdos atvykusios Zofijos Petkevičiūtės tapybos būdas – moteris akrilo dažais tapo taip, tarsi akvarelę lietų. Ir kas galėtų užginčyti, kad taip negalima? D. Puodžiukienė tikina, kad mene viskas įmanoma. Svarbu, kad kūryba išlaisvintų žmogų, leistų jam pasijusti laimingam. „Mes, lietuviai, esame per daug susikaustę, visada siekiame tobulo rezultato. Ir tai neleidžia mėgautis pačiu kūrybos procesu“, – dalijosi mintimis menininkė.

Kūrybinėse dirbtuvėse – D. Puodžiukienės (viduryje) pamokos.

Įvairiaspalvės kūrybinės patirtys
D. Puodžiukienė neslepia – ją maloniai stebino į Veprius susirinkusių dailininkų kūrybingumas, gebėjimai, noras tuo dalytis su kitais. Ne vieną meno rūšį išmėginusi telšiškė V. Jocienė šįsyk bičiuliams papasakojo apie kontaktinio dažymo augalais techniką, parodė ja sukurtų darbelių. Nauja tai buvo netgi visko mačiusiai vadovei.
Uteniškė Vaidilutė Juškienė – kruopščių darbelių iš džiovintų augalų kūrėja. Plenero dalyviai susidomėję vartė jos sukurtus atvirukus. O pati moteris prasitarė kiekvieną laisvą minutę išnaudojanti jai dar nematytų, lapų ar žiedų forma išsiskiriančių augalėlių paieškoms. „Čia žemė kitokia nei Utenoje, ir augalai čia kitokie“, – Veprių atradimais džiaugėsi Vaidilutė. Savo darbą, atspindintį drugelių bendruomenę, ji taip pat paįvairino augalų motyvais. Jie atsispindėjo ir pasteliniame raižinyje. V. Juškienė parodė ir įspūdingą daugiau kaip 100 metų vandenyje išgulėjusio juodojo ąžuolo atplaišą, ant kurios priklijavusi keletą gabalėlių gintaro, menininkė sukūrė originalų koljė. Pasak Vaidilutės, potraukį menui tiek ji, tiek grafika užsiimanti jos sesuo paveldėjo iš mamos, kurdavusios dekoracijas spektakliams.


„Visi mano mokslai čia – pleneruose“
Kėdainiškė Nijolė Railaitė prisipažįsta dailininke tapusi tik Lietuvos neįgaliųjų draugijos rengiamų plenerų dėka. 2007-aisiais ji pirmą kartą atvyko į kūrybinę stovyklą, kurioje žinių tąsyk drauge sėmėsi ir dailininkai, ir literatai. Nijolė buvo nutarusi tobulinti savo rašymo gebėjimus, tačiau užsukusi pasidomėti, ką veikia tapytojai, čia ir pasiliko. Taip gimė pirmieji eskizai, pirmieji potėpiai. „Visi mano mokslai čia – pleneruose“, – sako moteris. O vadovė D. Puodžiukienė tikina – Nijolė labai gabi kūrėja.
Peizažus, šviesias spalvas mėgstanti moteris šįsyk iš esmės pakeitė braižą: ir spalvinę gamą, ir netgi aliejinę tapybą išmainė į akrinius dažus. „Bendruomenių tema man buvo didelis iššūkis“, – sako N. Railaitė. Ją dailininkė pabandė atskleisti tapydama paukščius. „Varnų seimas“, – taip juokais moteris įvardijo savo paveikslo temą. Ji džiaugėsi išmokusi sukurti kitokią paveikslų faktūrą – puikiai pavyko mergaitės portretas su iškiliomis plaukų sruogomis.
O štai Leokadija Mockienė tapyti pradėjo prieš 25-erius metus, sulaukusi savo auksinio jubiliejaus. Moteris sako tuomet išgyvenusi sunkų periodą: reikėjo išlaikyti šeimą, prasimanyti pinigų. Leokadija puikiai prisimena pirmąjį savo paveikslą – miškas, trobelė, eglutė priešais, sodybos link nusidriekusios provėžos, viską gaubiantis šerkšnas. Tapė žiūrėdama į nediduką atviruką. Darbas pavyko – greitai pardavė ne tik šį paveikslą, bet ir gavo užsakymą dar penkis tokius nutapyti.
Šiandien Leokadija – jau 5 autorinių parodų autorė, daugybės Kėdainiuose ir apie juos vykstančių parodų bendraautorė. Labiausiai kūrėjai įsiminė trečioji jos autorinė paro­da Kėdainiuose. Kartu su ja L.Mockienė pristatė ir pirmąją savo knygą „Pienės gyvenimo būsenos“. Iki šiol pienė jai – pati gražiausia gėlė. Ją moteris tapė ir Vepriuose. Tik šįsyk – ne teptuku, o mentele. Leokadijai tai buvo nauja patirtis. Galbūt dailininkė ja pasinaudos ir dar vienu kitu paveikslu papildydama metų pabaigoje Vilniuje rengiamai parodai atrenkamus kūrinius.


Aldona MILIEŠKIENĖ
Autorės nuotr.

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt