21
T, Rugp
10 Nauji straipsniai

Į karpinius panirusios kūrybinės stovyklos dalyvės ir širdį atgaivino, ir mąstymą palavino

Kūrybinės stovyklos dalyvių iškarpytos užuolaidėlės – viena už kitą gražesnės.

Integracijos keliu
Nustatymai

Tapybą, raižinius, sodų rišimą išbandžiusiems meno mėgėjams Lietuvos neįgaliųjų draugija šią vasarą pasiūlė išmėginti dar vieną meno šaką – karpinius. Kartu su tautodailininke, per porą dešimčių autorinių parodų surengusia sertifikuota karpytoja Virginija Jurevičiene į Šventosios mokymo ir reabilitacijos centrą susirinkusios moterys atsigręžė į tautos paveldą – prisiminė subtiliausiais ornamentais močiučių karpytas užuolaidėles, lentynėlių, paveikslų puošmenas, kūrė originalius atvirukus, knygų skirtukus, o kūrybinį seminarą vainikavo savo fantaziją išliedamos svarbiausiame – „Gyvybės medžio“ karpinyje.

Netikėti ornamentai džiugina labiausiai

Ko gero, visos moterys prieš didžiąsias metų šventes yra bandžiusios karpyti popierines snaiges. Vienoms šie šešiabriauniai žiemos stebuklai pavykdavo geriau, kitoms jų lengvo trapumo pritrūkdavo, bet prieš akis atsiveriantys netikėti ornamentai visada pradžiugindavo. Kūrybinės stovyklos vadovė V. Jurevičienė patvirtina: netikėtumo momentas šiame mene ypač svarbus ir bene labiausiai sudominantis, įtraukiantis. Todėl stovyklos dalyvėms ji pirmiausia ir pasiūlė pasitelkus senovinį popieriaus lankstymo būdą pamėginti iškarpyti užuolaidėlę.

Apie tai, kaip močiutės sugebėdavo ant užuolaidėlių perkelti tulpių, įvairių žolynų ornamentus, kuriais būdavo puošiamos ir kraičio skrynios, vadovė papasakojo vėliau. Pažintį su kiekviena užduotimi ji pradėdavo ne nuo teorinės dalies, o surengdama nedidelę savo karpinių parodėlę. Žiūrėdamos į paukšteliais, arkliukais, gėlytėmis išpuoštas vadovės užuolaidėles moterys neslėpė nuostabos ir susižavėjimo. Ir nerimo – o kaip pačioms tai pavyks?

Vadovė šypsosi: jaudintasi visai be reikalo, visos stovyk­los dalyvių užuolaidėlės buvo įdomios ir gražios. Pirmąją užuolaidėlę gyvenime iškarpiusi ukmergiškė Leonora Jasinavičienė juokavo jau paskambinusi draugėms ir pranešusi: „Plėšim lauk visas užuolaidas. Aš žinau naują metodą – klijuosim ant langų popierines užuolaidėles.“

Labiau prie dainos ir pašmaikštavimų linkusiai moteriai didelio kruopštumo ir susikaupimo reikalaujančios karpymo pamokos buvo tikras išbandymas. Retsykiais šią rimtį trumpam prablaškydavo netikėtai pasigirdusi Leonoros užvesta daina. Netrukdavo prisijungti ir kitos – taip vienas liaudies menas susipindavo su kitu.

Kolegei pritarė ir kita ukmergiškė – Virginija Žirinienė. Pirmą kartą tokiuose mokymuose dalyvavusios moterys sakė nesitikėjusios tapti profesionaliomis karpytojomis, bet džiaugėsi, kad visai gerai pavyko.

Ne tik užuolaidėle ‒ ir kitais karpiniais buvo patenkinta iš Utenos atvykusi Genovaitė Adiklienė. „Viską išragauju, išmėginu, bet tapybos man niekas nepakeis, – sako tautodailininkė, primityviosios tapybos atstovė. – Visos parodos, apdovanojimai – už tapybą. Ir jos neiškeisiu į nieką.“

Kėdainiškė Lida Kanapinskienė ir vadovė Virginija Jurevičienė (dešinėje).


Karpymas – iš kartos į kartą

Tarp kūrybinės stovyklos dalyvių buvo ir karpymo meną išmanančių, ir be snaigių nieko sudėtingesnio nebandžiusių moterų. „Vienos kitas mokėme, atradimais džiaugėmės, – sako vadovė V. Jurevičienė ir priduria pati taip pat kai ką nauja sužinojusi. – Širvintiškė Veronika Masiukienė ne tik prisiminė, bet ir parodė, kokiais karpiniais vaikystėje puošdavo namus.“ Ir telšiškės Vilijos Jocienės atmintyje gyvi močiutės prašymai prieš šventes karpiniais pagražinti „šėpoką“. Pasak V. Jurevičienės, kiekvienas kaimas turėdavo ne tik savo siuvėją ar batsiuvį, bet ir karpytoją, kurią prieš didžiąsias šventes kviesdavosi namų papuošti.

O štai marijampolietė Jūratė Jaugelienė karpymo mokėsi gerokai vėliau. Moteris yra baigusi Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, paskui kolegijoje mokėsi dailės ir technologijų pedagogikos. „Mokantis S. Žuko technikume teko ir karpyti, ir atvirukus gaminti, bet tokio lygio darbų, kaip mūsų vadovės, neteko daryti, – pasakoja Jūratė. – Ji daug paslapčių atskleidė, sužinojome, kaip iškarpyti smulkiausius raštus.“ Moteris sako maniusi, kad tokius ažūrinius paveikslus tik specialiu peiliuku galima išpjaustyti, o paaiškėjo, kad tai atlikta paprasčiausiomis žirklutėmis. V. Jurevičienė šypsosi: prieš daugelį metų sesers padovanotame dar čekoslovakiškame manikiūro rinkinyje jas rado. Iš esmės pakeitusi šių žirklučių paskirtį Virginija visiškai baigianti jas nudilinti. „Reikia naujų, bet niekur nerandu tinkančių: kieto metalo, tiesiais ašmenimis“, – pagrindinį darbo įrankį reikliai vertina karpytoja.

Marijampolės savivaldybės neįgaliųjų draugijos užimtumo būrelio vadovė J. Jaugelienė neslepia: „Stengiuosi lankyti įvairius kursus, susipažinti su naujomis rankdarbių technikoms, kad visa tai galėčiau perduoti kitoms moterims. Mokėmės dirbti su modelinu, iš odos papuošalų dėžutes, paveikslus darėm. Visas naujoves išbandom, o paskui moterys pasirenka, kas arčiau širdies: vienoms labiau patinka siuvinėti, kitoms megzti ar kurti papuošalus. Jokios mugės be mūsų rankdarbių neapsieina.“


Ką išmoko, perduos kitoms

Ne ik J. Jaugelienė į šią kūrybinę stovyklą naujų idėjų pasisemti atvažiavo. Aldona Žukauskienė vadovauja Alytaus rajono neįgaliųjų draugijos auksarankėms. Per 8 metus įvairių dailiosios tekstilės dirbinių keturių seniūnijų moteris mokiusi A. Žukauskienė pasakoja, kad jos dažnai taip įsitraukia į darbą, jog net pritrūksta tam skirto laiko. „Ir čia visai neturim laiko. Tik vakare prie jūros išeinam. Pagaliukų, akmenukų prisirinkau. Tokios medžiagos rankdarbiams praverčia, – pasakoja ji. – O štai karpinių dar nesame mėginę. Ir pati karpyti nemokėjau. Labai džiaugiuosi, kad čia atvažiavau. Grįžusi galėsiu kitas moteris pamokyti. Manau, viena kita tuo rimtai susidomės. Kiek sudėtingiau bus nusipiešti ornamentą. Pradėsim nuo stambesnių, o kai įgusim – pereisim prie smulkesnių. Savo rankdarbiams stengiamės nenaudoti blizgučių, vertiname natūralumą: džioviname augalus, daug iš jų piname. Šiemet „Tau, Vilniau“ šventėje pasisiūlėme surengti žolynų pynimo edukaciją.“

Rankdarbių būrelio nares karpiniais sudominti tikisi ir panevėžietė Milda Čerkesienė. Pasak jos, bus gera proga pailsėti nuo keramikos. „Prieš porą mėnesių buvom išvažiavusios į edukacinį užsiėmimą Šiaulių rajone, sužinojom, kaip išdegti rudą molį, kad gautum juodą, arba kaip išgręžti skylutes ir nesugadinti padžiūvusio molio“, – visomis žiniomis džiaugiasi būrelio vadovė.

Karpymo paslapčių mokėsi (iš kairės): vilnietė Jelena Pavlovskaja, marijampolietė Jūratė Jaugelienė, panevėžietė Milda Čerkesienė, alytiškė Aldona Žukauskienė.


Grafikos darbus primenantys karpiniai

Kėdainiškė Lida Kanapinskienė neslepia: visas sužavėjo ažūriniai vadovės karpiniai, o kadangi ji labai atvirai dalijosi paslaptimis, atrodė, kad ir pačios po poros dienų sugebės iškarpyti tokių šedevrų. Norint išgauti plonytėmis linijomis išpintus paveikslėlius reikia iškirpti daug „nereikalingo“ popieriaus. Vienas neatsargus žirklučių judesys – ir dalis ornamento nuplevena ant žemės. „Man taip ir atsitiko, – neslepia Lida. – Atviruko teko imtis iš naujo.“

Labiausiai Lidai patiko karpyti „Gyvybės medį“. Tikru atradimu moteris vadina vadovės parodytą karpinių šėšėliavimąo būdą – iš pradžių iškirpo nusipieštą ornamentą, o paskui dar vieną – lygiai tokį pat, tik šiek tiek didesnį. Pasak V. Jurevičienės, karpinį šėšėliuoti galima dviem būdais: taip, kaip ką tik padarė Lida, arba iš karto kirpti du vienodus, tik kitų spalvų ornamentus. Klijuojant ant pagrindo vieną jų tereikia truputį patraukti į šoną. Tai išbandžiusios seminaro dalyvės rezultatu nenusivylė – tokie karpiniai netgi priminė grafikos darbus.

Lida nekantrauja žiniomis pasidalyti ir su Kėdainių rajono neįgaliųjų draugijos rankdarbių būrelio moterimis. Antri metai jį lanko ir džiaugiasi išmokusi velti paveikslus, simegrafijos būdu siuvinėti atvirukus. Labiausiai jai patinka megzti, bet moteris neabejoja, kad dabar dalį laiko skirs karpiniams. Ypač prieš šventes – pirktinius atvirukus pakeis savo karpiniais, ir langus karpytomis užuolaidėlėmis per Kalėdas pasipuoš.


Ne tik širdžiai atgaiva

„O man atrodė, kad išvis nieko nesugebėsiu padaryti, bet žiūrėkit, pusė bėdos tas mano karpinys. Vieną vietą reikės dar pataisyti, blogai sulenkiau popierių, nepavyko simetriškas ornamentas, bet visa kita – visai neblogai, – žvelgdama į savąjį „Gyvybės medį“ sakė vilnietė Jelena Pavlovskaja. – Žinoma, be vadovės pagalbos neapsiėjau, bet ir pati daug padariau...“

Jelena įsiklausė į vadovės patarimą ir į savo karpinį įpynė ne tik augalų ornamentus, bet rado vietos ir paukšteliams. „Norėjau, kad mano medis būtų gyvas, šlamėtų, čiulbėtų“, – sako moteris. Ilgus metus sergančią motiną ir iš Afganistano grįžusį brolį prižiūrėjusi Jelena labai pasiilgo ramių valandėlių, kad visus rūpesčius ir negalias užmiršusi galėtų pasinerti į širdžiai mielą užsiėmimą.

Porą dešimtmečių karpymui atidavusi ir originaliais siužetiniais karpiniais išgarsėjusi V. Jurevičienė tikina, kad šis menas – ne tik puiki relaksacija. Jis ir logiką, mąstymą lavina, tad viena kita su žirklutėmis rankose praleista valandėlė tikrai nebus praleista tuščiai.

Aldona DELTUVAITĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt