15
Pirm, Lie
10 Nauji straipsniai

Stovykloje – naujos patirtys ir džiaugsmai

Stovyklautojai nemažai laiko praleido prie jūros.

Integracijos keliu
Nustatymai

Lietuvos neįgaliųjų draugijos surengtoje stovykloje negalią turintys vaikai mėgavosi vasaros teikiamais malonumais, kūrė mandalas, ieškojo lobio, klausėsi gongų muzikos, o kol mažieji buvo užsiėmę su vadovais, tėvai galėjo pabendrauti su psichologe, pasidalyti savo džiaugsmais ir rūpesčiais tarpusavyje. 

Galimybė ištrūkti iš rutinos

Milda nuo vaikystės turi sunkią negalią – nevaikšto, neseniai pradėjo kalbėti. Mergaitė į stovyklą atvažiavo su močiute Genovaite ir su seserimi Evelina, kuri taip pat turi negalią (blogiau mato, sunkiau vaikšto). Mergaičių mama dirba, tad močiutei tenka prisiimti daug rūpesčių. Mildai reikia labai daug dėmesio – ne tik padėti fiziškai, bet ir turėti kantrybės su ja bendrauti. Tiesa, per mokslo metus darbo savaitę Milda leidžia Kauno specialiojoje mokykloje. Močiutė neslepia, kad šeimai teko išgyventi nemažai įvairiausių emocijų – juk abi mergaitės turi negalią. Tačiau ji savo gyvenimu nesiskundžia: „Džiaugiuosi tuo, kas yra. Sanatorijose prisižiūriu vaikų, kuriems dar sunkiau – kai kuriuos reikia maitinti per gastrostomas, o Milda pati pavalgo. Ir tai gerai.“ Pasak Genovaitės, svarbu nepasiduoti, galvoti apie teigiamus dalykus. Na, o stovykla – ne tik smagios akimirkos, naujos patirtys mergaitėms, bet atokvėpis ir jai pačiai – galimybė pabėgti nuo rutinos, pailsėti nuo „puodų“. Juo labiau kad netrukus laukia dar vienas darbas – reabilitacija sanatorijoje.

Mildai stovykloje patiko groti.

Suteikti vaikams džiaugsmo

Pasak stovyklos vadovo Sauliaus Šeštavicko, stovykloje norisi vaikams suteikti džiaugsmo. O jo galima atrasti ir kasdienybėje: vienam patinka piešti, kitam – kurti mandalas, trečias bus laimingas apsilankęs prie jūros. Vaikams gerų emocijų įkvėpė filmas, kuriame savo gyvenimo patirtimi pasidalijo Viktoras Topol – nors nuo vaikystės nevaikšto, jis ne kartą yra tapęs Lietuvos ir pasaulio kultūrizmo čempionu. Kai neteko galimybės vaikščioti, Viktoras pradėjo galvoti, ne ką prarado, o ką gali daryti ir galbūt netgi geriau nei kiti. Ir atrado...

Dar, stovyklos vadovo įsitikinimu, labai svarbu mokyti vaikus dirbti komandoje. To vaikai buvo pratinami ir prie jūros statydami smėlio pilis, ir kurdami tiltus iš makaronų ar konstruodami aitvarus, ir piešdami 4 stichijas ar ieškodami lobio. S. Šeštavickas – Melkio mokyklos (Vilniaus r.) mokytojas. Ši mokykla skatina pažinti gamtą ir save, būti darnoje su aplinka, prisiimti atsakomybę už save ir kitus. Panašiais principais jis vadovavosi ir sudarydamas stovyklos programą. Kiekvienas vaikas per krikštynas gavo Aušrinės amuletą, kuris simbolizuoja gėrį, bendrystę. Prie jūros stovyklautojai sukūrė gyvybės medį, prie kurio šakų pririšo medžiagėles – tai linkėjimai, kuriuos vėjas išnešioja po visą pasaulį.

Saulius anksčiau nebuvo dirbęs su negalią turinčiais vaikais, bet sako nesureikšminantis, ar vaikas toks, ar kitoks, – svarbu dalytis buvimu kartu ir gyvenimo džiaugsmais. „Patirtis nauja, bet jie yra tokie pat vaikai. Visi esame vienodi, tik skirtingus dalykus darome“, – sako stovyklos vadovas.

Vis dėlto Saulius mano, kad kartu su kitais vaikais negalią turintiesiems stovyklauti būtų labai sudėtinga. Šventosios mokymo ir reabilitacijos centre nevaikštantys vaikai gali apsigyventi pritaikytuose kambariuose kartu su tėvais, čia mažiau vaikų, stengiamasi atsižvelgti į kiek­vieno poreikius. Tiesa, ir šioje stovykloje kilo sunkumų – judantiems neįgaliojo vežimėliu (tokių stovykloje buvo 2) buvo labai sudėtinga pasiekti jūrą – vežimėlius teko tempte tempti. „Daug neįgaliųjų čia atvažiuoja, bet dėmesio trūksta“, – dalijasi įžvalgomis S. Šetavickas.

Stovykloje vaikai piešė mandalas.

Ėmėsi globoti negalią turinčius vaikus

Su 3 negalią turinčiais vaikais į stovyklą atvažiavusi mama Jurgita taip pat pritaria Sauliui – ji su vaikais net ir į Šventąją automobiliu važiuoti viena nesiryžta, kur jau ten į bendrą stovyklą juos išleisti. Iš vienos stovyklos sūnus parsivežė itin blogų įspūdžių – susidūrė su patyčiomis, netgi sutriko jo sveikata.

Tiesa, šie vaikai Jurgitai nėra biologiniai. Moteris – jų globėja. Ji pasakoja, kad priimti sprendimą globoti negalią, ir dar psichikos, turinčius vaikus nebuvo paprasta. Fizinę negalią kur kas lengviau suprasti ir priimti, o šitie vaikai yra ypatingi. Moteris sako gal metus svarsčiusi, ar priimti juos į savo šeimą, dvejojusi, ar pajėgs šiais vaikais pasirūpinti. Prieš apsispręsdama daug skaitė apie jų negalias, galvojo ir apie ateitį – išrinko mokyklą, apgalvojo vietą, kur galės mokytis profesijos. Per tą laiką vaikai svečiuodavosi namuose, užsimezgė kontaktas, apie juos vis daugiau galvodavo. Visa šeima (moteris turi dvi biologines dukras) pritarė, kad šie vaikai taptų jos nariais. Jurgita sako niekada savo sprendimo nesigailėjusi. „Iš šių vaikų gauname labai daug džiaugsmo. Suaugusieji viską vertina protu, o jiems viskas gerai – jie mus moko paprastumo, gyvenimo džiaugsmo“, – pasakoja mama.

Stovyklautojai domėjosi neįprastu muzikos instrumentu.

Tikisi, kad bendrystė tęsis

Tiesa, ir rūpesčių netrūksta. Pavyzdžiui, su Jurgitos sūnumi atsisakė dirbti jau 3 logopedės. Dabar ji pati ieško informacijos ir dirba su juo namie. Moteris džiaugiasi vaiko pažanga – jis pradėjo po truputį skaityti, rašyti. Gyvendamas vaikų namuose, būdamas trečiokas, jis neturėjo parkerio – visus sulaužydavo. Pamažu įprato saugoti. Jurgita džiaugiasi, kad valstybė jai suteikė privilegiją skirti visą dėmesį vaikams – ji yra įdarbinta, gauna atlyginimą ir išlaikymą vaikams. „Visi vaikų namai yra kalėjimas. Ypač jei turi negalią – gimei ir būsi įkalintas iki gyvos galvos. Šie vaikai nieko nepadarė, kad gautų tokį nuosprendį. Gali būti geriausios auklėtojos, bet niekas nepakeis šeimos“, – dalijasi patirtimi mama. Beje, jos vaikai stovykloje pirmą kartą pamatė jūrą.

„Mamos, turinčios vaikus su sunkiomis negaliomis, daugiausia yra dirbančios. Jos neša didelį kryželį – dieną naktį yra pririštos prie vaikų ir niekas jų negali pakeisti. Joms niekas nepasiūlo net psichologo pagalbos“, – apgailestauja Jurgita. Jai pačiai didelė pagalba – globėjų grupės. Čia tėvai ir pasiguodžia, ir informacijos vieni iš kitų sulaukia. Be to, yra galimybė valandai kitai palikti vaiką kitoje globėjų šeimoje. Jurgita džiaugiasi, kad ir šioje stovyk­loje yra galimybė mamoms pabendrauti, išsikalbėti, sulaukti psichologo patarimų. Ji sako besitikinti, kad čia užsimezgusi draugystė tęsis ir toliau.

Aurelija BABINSKIENĖ 
Autorės ir Lietuvos neįgaliųjų draugijos nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt