15
S, Rugs
8 Nauji straipsniai

Sostinėje surengtose protesto eitynėse reikalauta lygių galimybių

Vilniuje surengtose protesto eitynėse „Laimė GALĖTI“ dalyvavo įvairią negalią turintys žmonės.

Integracijos keliu
Nustatymai

Gegužės 5-oji Europoje minima kaip Savarankiško gyvenimo diena. Neįgaliųjų organizacijų iniciatyva šią dieną dėmesį į savarankiškai gyventi trukdančias kliūtis stengiamasi atkreipti ir Lietuvoje. Šiemet asociacija „Savarankiškas gyvenimas“ Vilniuje surengė protesto eitynes, kuriose nuo Kudirkos aikštės iki Seimo žygiavo pora šimtų neįgaliųjų, jų artimųjų, savanorių. 

Apie savo teises reikia kalbėti drąsiai

Protesto eitynės daugiau nei prieš metus įsikūrusiai asocia­cijai „Savarankiškas gyvenimas“ buvo rimtas išbandymas. Asocia­cijos prezidentas Ričardas Dubickas neslepia: neįgaliųjų problemų, kurias reikia neatidėliotinai spręsti, susikaupę daugybė. Ne veltui viena pagrindinių eitynių priežasčių organizatoriai įvardijo tai, kad Lietuvoje vis dar neįgyvendinamos Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatos. Susitikti ir tai išdėstyti sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos ir darbo, kitiems ministrams beveik neįmanoma – jie arba labai užimti, arba atsiranda kitų kliūčių, dėl kurių atšaukiami net jau suplanuoti pokalbiai. Todėl, norint atkreipti ne tik politikų, bet ir visos visuomenės dėmesį, buvo nuspręsta surengti ne įprastas, o protesto eitynes.

Asociacija „Savarankiškas gyvenimas“ kvietimus jose dalyvauti išsiuntė visiems Seimo nariams, ministerijoms, savivaldybėms ir jų merams, neįgaliųjų organizacijoms. „Neįgaliesiems kylančios problemos apima visas gyvenimo sritis, todėl norėjome, kad jas išgirstų ir padėtų spręsti įvairių sričių valstybės, savivaldybių pareigūnai, – sako R. Dubickas. – Deja, supratimo ir palaikymo nesulaukėme. Eitynėse dalyvavo vos keletas politikų, kurie ir anksčiau buvo neabejingi neįgaliųjų rūpesčiams. Daugelį tikriausiai išgąsdino, kad rengiamos būtent protesto eitynės. Išgirdome, kad savivaldybėse neįgaliųjų organizacijos netgi sulaukė perspėjimų, jog sutikusios dalyvauti eitynėse gali netekti rėmimo.“ Asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ prezidentas prasitaria ir pats sulaukęs užuominų, kad jų rengiamos protesto eitynės – vos ne valstybės pamatų griovimas.

Vis dėlto šeštadienio rytą į Kudirkos aikštę sostinėje apie 200 susirinkusių neįgaliųjų, jų artimųjų ir savanorių taip nemanė. Jų įsitikinimu, apie savo teises reikia kalbėti drąsiai ir atvirai.

Iš Utenos su Neįgaliųjų draugijos pirmininke Sandra Ragaišyte atvyko dar 4 žmonės.

Asmeninis asistentas – savarankiškumo garantas

Protesto eitynėse dalyvavusi Šiaulių miesto neįgaliųjų draugijos pirmininkė Rolanda Pet­ronienė į sostinę atvyko su dar 12 organizacijos narių. Gavusi Šiaulių apskrities cerebrinio paralyžiaus asociacijos pirmininkės Editos Navickienės kvietimą, paskambino aktyviems draugijos nariams, pakvietė juos vykti drauge. Iš viso į Vilnių atvažiavo 34 šiauliečiai. R. Petronienės nuomone, tokios akcijos – labai tikslingos ir reikalingos. „Turime griauti nuo sovietmečio užsilikusias sienas, stereotipus, kad esam kitokie, ne tokie vertingi, kaip kiti visuomenės nariai. Nors kai kurie iš mūsų juda neįgaliojo vežimėliais, turi kitokių problemų, bet pritaikius aplinką, suteikus asmeninio asistento paslaugas galime ir dirbti, ir kurti, ir savarankiškai gyventi. Tokios eitynės – tai galimybė atkreipti dėmesį į savo problemas, paraginti jas sparčiau spręsti“, – sako R. Pet­ronienė. Ji pasidžiaugė gerai organizuota eisena (pasirūpinta ir palyda, ir greitosios pagalbos ekipažu, savanoriais ir pan.), tačiau pasigedo didesnio pačių neįgaliųjų aktyvumo. „Turime kalbėti dar garsiau, kad visi išgirstų. Ir tokiose eitynėse dalyvauti visi, ne pavieniui“, – sako ji.

Sunkią negalią turintys žmonės, pasak Šiaulių miesto neįgaliųjų draugijos pirmininkės, vis dar jaučia atskirtį, dažnai negali išeiti iš namų, jiems labai trūksta informacijos. R. Petronienė pasakoja savo darbo dieną dažnai pradedanti skambučiais tokiems draugijos nariams. „Visų kasdien aplankyti negaliu, bet paskambinu, pasikalbame, papasakoju, ką naujo ir reikalingo kur nors sužinau.“ Ir įspūdžiais iš eitynių su draugijos nariais jau pasidalijo. Bene labiausiai jai įsiminė prie Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos surengtame mitinge išsakytos mintys apie asmeninio asistento paslaugų būtinybę. Švedijoje stažavusi alytiškė Kristina Dūdonytė jau kelerius metus skleidžia žinią, kad asmeninis asistentas – patikimiausias neįgaliųjų savarankiškumo garantas. Tai patvirtino ir mitinge kalbėjusi Norvegijoje asmenine asistente dirbanti moteris.

Ši tema labai svarbi ir pačiai R. Petronienei. Šiauliai – vienas iš miestų, kuriame buvo vykdomas bandomasis asmeninio asistento projektas. Iš pradžių šios paslaugos teiktos tik proto ir psichikos negalią turintiems žmonėms, dabar savivaldybė jau išplatino informaciją, kad jų sulauks ir kitų negalių asmenys. Pirmininkė ir pati dalyvavo asmeninių asistentų rengimo mokymuose, gavo pažymėjimą.


Didžiausia kliūtis – nepritaikyta aplinka

Utenos rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkės Sandros Ragaišytės nuomone, viena svarbiausių problemų – aplinkos pritaikymas (tiek gyvenamojo būsto, tiek viešosios aplinkos). Tik galėdamas laisvai išeiti iš namų, judėti mieste, neįgalus žmogus gali būti savarankiškas.

Panevėžio krašto žmonių su negalia sąjungos pirmininkas Jonas Dumša taip pat pabrėžia, kad didžiausia kliūtis – nepritaikyta aplinka. Jis pasakojo eitynėse susipažinęs su neįgaliojo vežimėlyje sėdinčiu vyriškiu, kuris, žmonai susirgus, negali pasirūpinti dviem savo vaikais, nes neišvažiuoja iš namų.

Vilnietė Inga Filipovič taip pat gali ilgai pasakoti, kaip nepritaikyta aplinka riboja neįgalaus žmogaus gyvenimą. Būtent dėl to merginai teko atsisakyti svajonės įgyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos diplomą. Išgelbėjo tik ryžtas bet kokiomis sąlygomis siekti užsibrėžto tikslo – su būreliu bičiulių baigė Mažąją teatro akademiją ir sėkmingai pasirodo scenoje.

Inga neslepia, kad savo teises kartais tenka ginti net tuomet, kai viskas, atrodytų, ir taip turėtų būti aišku. Ji pasakoja kurio­zinę situaciją, kai ruošiantis jai pritaikyti būstą, buvo pareikšta, kad visi pritaikymai bus skirti... mamai, o ne jai. Tačiau nusileisti nelinkusi mergina išsikovojo, kad toks požiūris būtų pakeistas. Tiesa, papildomai teko pasiderėti dėl būsto durų, mat statybininkai neatkreipė dėmesio, kad rateliuose sėdinti žemaūgė mergina nepasieks jų rankenos. Ir čia Inga pasiekė savo – duris pakeitė.

I. Filipovič įsitikinusi, kad daug kas neįgaliųjų gyvenime priklauso nuo jų pačių aktyvumo, pilietiškumo. „Nuo mažens kaip sveiki vaikai auginti neįgalieji skundžiasi mažiausiai, – sako ji. – Pažiūrėkite į Rūtą Kupčinskaitę, Irmą Zabulionytę – ar girdite jas besiskundžiat dėl rūpesčių, kuriuos gali išspręsti? Žinoma, yra objektyvių dalykų, kurių patys neįveiksime. Todėl ir renkamės į tokias protesto eitynes, reikalaujame savo teisių.“

Asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ nariai – eitynių organizatoriai.

Neįgaliųjų pozicija – peticijoje

Protesto eitynės – tik viena neįgaliųjų pilietinės pozicijos išraiška. Kita suformuluota peticijoje „PRIEŠ neįgaliųjų diskriminaciją / UŽ neįgaliųjų teises“, kurią internete pasirašė daugiau kaip 1,5 tūkst. žmonių.

Asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ prezidentas R. Dubickas artimiausiu metu ją žada įteikti Seimo pirmininkui. Ričardas tikisi, kad bus galimybė ir žodžiu išsakyti Viktorui Pranckiečiui aktualiausias neįgaliųjų problemas. Pasak jo, vienas svarbiausių lūkesčių – kad savivaldybės socialinei paramai skirtą finansavimą panaudotų pagal paskirtį. Juk vien šiemet šalyje liko nepanaudota apie 120 milijonų eurų. Kiek neįgaliesiems aktualių problemų buvo galima išspręsti už šiuos pinigus!

Nors protesto eitynėse dalyvavo mažiau nei tikėtasi žmonių, R. Dubickas sako tikintis, kad tai bus gera pradžia, padrąsinimas už savo teises kovoti ne vien socialiniuose tinkluose, bet ir tokiose akcijose. „Savarankiško gyvenimo“ asociacijos vadovas jau sulaukė skambučio iš Valstybės kontrolės – pakvietė susitikti ir išdėstyti savo reikalavimus.

Šiaulių apskrities cerebrinio paralyžiaus asociacijos pirmininkė E. Navickienė svarsto: „Jeigu ir kituose miestuose išeitume į gatves su savo reikalavimais, mūsų būtų negalima nepastebėti ir nepaisyti mūsų teisių“, – sako jau ne vieną socialinę akciją Šiauliuose surengusi moteris.

Aldona MILIEŠKIENĖ
Olgos Denisovienės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt