15
S, Rugs
8 Nauji straipsniai

Sūduvos dukros dovana gimtinei

Ritos Mockeliūnienės nuotr.

Integracijos keliu
Nustatymai

Vilijos Vilkelienės knygos „Gimiau savo laiku“ pristatymas.

„Esu Sūduvos dukra. Gimiau mažame Kalvarijos mieste, kurį supa Šešupės vingis, netoliese tyvuliuoja Orijos ežeras. Nors gimiau mieste, iki mokyklos ir vėliau per vasaros atostogas praleisdavau laiką kaime pas močiutes ar tetas. Jos dažnai pasakodavo apie sunkius pokario laikus. Man tada atrodė, kad tai pasakos“, ‒ tokiu prisistatymu Vilija Vilkelienė pradeda savo knygą Gimiau savo laiku. Vėliau jai paaiškėjo, kad tos „pasakos“ ‒ tai tikros močiutės, giminės gyvenimo istorijos. Tik, kaip pastebi autorė, atmintis daug ką ištrina, o ir pats pasakojimas kinta. Literatūriniu rūbu apvilkti žmonės tampa personažais. „Dar norėčiau paminėti, kad daugelis kaimų parinkta iš mano gimtos Kalvarijų savivaldybės teritorijos, nes jie artimi mano širdžiai, tad nebūtinai tam kaime įvyko ta ar kita istorija“ ‒ taip autorė, galima sakyti, mėto pėdas. Juk grožiniam kūriniui svarbiausia ‒ ne tikslumas, o dermė, visuma. Sudėlioti pasakojimus iš nuotrupų, juos sujungti iš tiesų reikia talento. Džiugu, kad artimoje aplinkoje atsirado žmonių, kurie Viliją paskatino išleisti knygą: nejučia norisi lyginti ją su Žemaite, vėlai pradėjusia, bet palikusia mums literatūrinį liudijimą apie savo kartos gyvenimą.

„Žiūri Katerina pro langą. Ruduo... Už lango sirpsta raudoni obuoliai ‒ kaip ir jos skruostai prieš šešias dešimtis, kai pirmą kartą sutiko savo vyrą.“ (Katerina). „Pavasaris, tuoj sužydės purienos pievose, šilelyje žibutės skleidžia pirmus žiedus“ (Tremties traukinys). „Ledas sukaustė ežerą, šaltis kabinasi kiek įmanydamas į atlapus“ (Rasos basos). Dauguma pasakojimų prasideda taip ‒ keliais sakiniais, pastraipėle apie metų laiką, tarsi teigiant, kad žmogus taip pat paklūsta gamtos ritmui. Tas pastovus gamtos ciklas ‒ tarsi atsvara žmogų blaškančioms gyvenimo audroms, kurių tikrai būta daug. Pasakojimai primena sakmes, tokia rami, neskub­ri jų pynė. Savo veikėją autorė pasiruošusi lydėti nuo vaikystės iki senatvės. Štai kad ir novelė Nastutė pradedama vaizdinga metafora: „Rugsėjis, bobų vasara, apraizgė voratinkliai Nastutės langą. Laukan jau seniai neišeina, tad viso grožio negali matyti jos šimtametės akys. Ji gerai žino, kad saulėlydis jau netoli, kad reikia sudėti visus taškus savo gyvenimo sakiniuose.“

Daugelį veikėjų jungia Katerina, turėjusi tris mylimuosius ir vienuolika vaikų. Ne visi išgyveno, sulaukė senatvės. Poetiškas, liūdnas pasakojimas Alfiuko sparnai pradedamas žvilgsniu, mestu į prie šilo stovintį kryžių, papuoštą ne tik gėlių vainikėliu, bet ir iš popieriaus išlankstytais lėktuvėliais. Alfiukas, be galo norėjęs skraidyti kaip Darius ir Girėnas, gyvenimą baigė kitaip ‒ tyčia nukreipęs savo paties sutaisytą lėktuvą į jo mylimąją išniekinusius sovietų kareivius...

Visi Katerinos vaikai buvo mylimi, nors ne visi iš tos pačios santuokos gimę: „Ievutė ‒ vyriausia iš vienuolikos Katrės vaikų. Ilgai nežinojo, kad ji kaimyno Vaciaus ir mamukės meilės vaisius. O ir nebuvo reikalo, mylima, neskriaudžiama augo. Jos geltoni plaukai visada buvo supinti į dvi storas kasas, o ir sukneles tekdavo pirmai nešioti, ne taip kaip kitoms šešioms sesėms. Kai pagalvoja, taip gera buvo pas tėvelius, kodėl ji, visai dar jaunutė, panoro palikti jų namus. Ji pati pasipiršo sužinojusi gražuolio vaikino istoriją.“ Oho, kiek knygoje meilės ar nemeilės istorijų! Išteka, veda, o paskui stengiasi gyventi taip, kaip likimas atseikėja. Dažnos moters lemtis ‒ vyro smurtas, alkoholizmas, tik jos kantriai tą kryželį neša, „savo žmogaus“ nekaltindamos, atleisdamos, nes paprastai jų vyrus palaužia ne silpna valia, o sovietmečio santvarkos atneštas netikrumas, kai nežinia už ką gali sulaukti nemalonės, būti ištremtas ar net sunaikintas. „Vieną naktį į duris pasibeldė ir Ievutė su vyru ir dukrele. Mama ilgai verkė, prašė pasilikti, sakė, visiems duonos užteks. Bet Antanas gerai žinojo ‒ jei liks, ne tik jis bus nušautas, bet ir žmonos šeimai gali baigtis tragiškai. Mama Katerina sudėjo ryšulėlį, palaimino ir braukdama skarelės kampu ašaras prašė pranešti, kai įsikurs kur nors. Ilgai klajojo Ievutė su Antanu po Lietuvos kaimus, kas duonos davė, kas dukrelę pamaitino, o kai kas ir šunimis aplodė.“ Antroji Ievutės dukra gimė neįgali ‒ tas pats Antanas, kuris saugojo savo šeimą nuo naujosios valdžios pareigūnų siautėjimo, čia buvo negailestingas: atidavė į pensionatą, uždraudė lankyti ir, jei suprasdavo, kad Ievutė pas ją buvo nuvykusi, smūgiais palydėdavo. Tik gimus trečiam vaikui ‒ sūnui ‒ apsiramino. Autorė taip parodo, kad žmogaus charakteris negali būti vien tik juodas ar baltas, nėra čia nei visiškai teigiamų, nei neigiamų personažų, yra tik tam tikri gyvenimo periodai, kai žmogus vienaip ar kitaip pasielgia, suklysta, vėl atsistoja ant kojų arba taip ir lieka savo varguose. Štai Andrius, vaikystėje jautrus, paslaugus vaikas, kurio tėvai skendo alkoholyje, bandė ramybės ir paguodos ieškoti bažnyčioje, nuoširdžiai meldėsi, vos į kunigystę nepasuko, bet palūžo ‒ ir gyvenimą baigė būdamas bomžu, vis dėlto dėkodamas net už tokį likimą: „Matyt, velnias buvo stipresnis už mane ir niekas čia nekaltas, taip susiklostė mano senelių, mano tėvų ir mano gyvenimas, tik vienu džiaugiuosi, aš tą ratą uždariau nepalikdamas palikuonio. Mano maldas išklausė Dievulis, tik savaip“ (Velnio žabangos).

Spalvingi, įsimintini visų Vilijos Vilkelienės veikėjų charakteriai. Štai padūkusi mergiotė Rasa, vaikystėje eibes krėtusi, jauna iš gegužinės su bernais traukdama, kad nuobodu nebūtų, nuo vieno ūkininko kiemo pieno bidonus į kitą perneša. Spėlioja, kaip jos gyvenimas būtų susiklostęs, jei nusižiūrėto vaikino mama nebūtų sutrukdžiusi. Taigi Rasa nusprendžia tekėti vos ne už pirmo pasitaikiusio ‒ piršliai dėl sesers užsuka, bet pasisiūlo ji: „Dėde, o gal aš tikčiau marčiom į tuos namus, mus su sese tik dveji metai teskiria“ (Rasos basos). Pasakojimas toliau meistriškai kreipiamas ironijos link: „Tik po vestuvių praėjus gal kokiems metams kitiems supratau, kad mano vyras už mane visus du dešimtmečius vyresnis. Tamsūs buvom žmonės, nemokyti. O ir kaip gali suprasti, kai mano išrinktasis buvo aukštas, atlašus, juodų, vešlių, garbanotų plaukų. Mylėjo jis mane, nors aš ir ištekėjusi vis krėčiau išdaigas“. Kita veikėja, Saliutė, nors ir gerą galvą turėdama, mokytis tingi, geriau tarnauti eina. Tik kai giminaičiai apgavo ir vietoj atlygio sugedusio viralo įkišo, atsikeršydama nusimovė kelnes ir „atliko reikalą ant visų šeimos narių batų“ (Saliutės svajonės). Tačiau komiškus epizodus greitai keičia dramatiški ‒ įsidarbinusi sekretore, susiruošia tekėti už traktorininko Juozapo, pats vykdomojo komiteto pirmininkas didžiules vestuves iškelia, ir tik tada visi apsižiūri, kad ji ‒ „tėvynės išdaviko dukra“, nes jos tėvas, Katerinos vyras Aloyzas „miško brolius“ naktimis valgydindavo ir mirė pakeliui į Sibirą. O Saliutės vyras, kaip ir daugelis kitų knygos veikėjų, pradeda išgėrinėti ‒ tai atsitiesia, darbą susiranda, ima namus tvarkytis, tai vėl palūžta, ‒ o galiausiai jo laukia kraupi mirtis smaloje.

Įdomu tai, kad autorė labai lengvai, plastiškai keičia kalbėjimo būdą: pradėjusi pasakojimą trečiuoju asmeniu, po kelių sakinių ar pastraipų pereina prie pirmojo, tarsi prabiltų pats veikėjas: „Palinksta dukra prie Onutės ir švelniu balsu tyliai paklausia: „Mamukai, gal gerti nori“? Noriu ir dar kaip noriu, bet pasakyti niekaip neina. Dukra tartum suprasdama bruka šaukštelį su vandeniu. Springdama godžiai kiekvieną lašelį stengiuosi nuryti, bet kūnas jau visai neklauso“ (Gyvenimo knyga). Paskui lygiai taip pat lengvai, vos pastebimai, grįžtama prie trečiojo asmens. Ir taip ‒ daugumoje pasakojimų. Tai suteikia jiems intymumo, atsiranda ypatingas santykis su skaitytoju ‒ šiltas, asmeniškas. Ir istorija nebėra tik kažkieno istorija, ji tampa mūsų, bendra. Taigi Sūduvos dukra Vilija Vilkelienė įteikė ypatingą dovaną gimtinei ‒ ne tik neleido nueiti į užmarštį kadaise girdėtiems pasakojimams, bet ir suteikė gyvybinių galių jiems skleistis kiek­vieno skaitytojo širdyje.

Nijolė KVIETKAUSKĖ

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt