21
S, Lie
11 Nauji straipsniai

Be banko paskolos neįgalieji vežimėlio greitai jau nebeįpirks?

Į Techninės pagalbos neįgaliesiems centre panevėžiečių iniciatyva surengtą diskusiją susirinko nemažai negalią turinčių žmonių.

Integracijos keliu
Nustatymai

Šiuolaikiškas neįgaliojo vežimėlis daugeliui tapo neįgyvendinama, o tiksliau – neįperkama svajone. Ką daryti, kad savarankiškumą neįgaliesiems grąžinančios techninės pagalbos priemonės būtų prieinamos ir įperkamos? Panevėžio krašto žmonių su negalia sąjungos pirmininko Jono Dumšos iniciatyva aptarti šių problemų prie apskrito stalo Techninės pagalbos neįgaliesiems centre (TPNC) susėdo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Neįgaliųjų reikalų departamento, šiomis priemonėmis aprūpinančio centro, jomis besinaudojančių neįgaliųjų, technines priemones remontuojančios bendrovės atstovai. Į diskusiją pakviestas ir Seimo narys Povilas Urbšys.

Standartinės komplektacijos vežimėlis tinka ne visiems

Jonas Dumša – veiklus, aktyvus jaunas vyras. Paauglystėje dėl ligos priverstas sėsti į neįgaliojo vežimėlį, su savo „antrosiomis kojomis“ Jonas nesiskiria jau beveik tris dešimtmečius. Pirmąjį neįgaliojo vežimėlį jam nupirko tėvai, dabar šią judėti leidžiančią priemonę Jonas renkasi ir, pasinaudodamas valstybės skiriama kompensacija, perka pats. Per tiek metų aktyviai gyvenantis vyras išbandė ne vieną vežimėlį, todėl yra tik­ras šių techninės pagalbos priemonių ekspertas.

J. Dumša tikina: už Techninės pagalbos neįgaliesiems centro kompensuojamą sumą – 1 216 eurų – aktyvaus tipo vežimėlio iš tikrųjų aktyviai gyvenančiam žmogui nusipirkti neįmanoma. Bet kokį – taip, bet atitinkantį konkretaus neįgaliojo poreikius – ne. Jonas neslėpė – standartinė TPNC perkamų vežimėlių komplektacija jam netinka, būtini papildomi priedai, lengvesni ratai ir pan. Už viską tenka gerokai primokėti. Už paskutinį vežimėlį įmonė, iš kurios Jonas jį įsigijo, papildomai priskaičiavo 1,5 tūkst. eurų. Tik po ilgokų derybų 500 eurų nuleido... Pasak vyro, norėdamas įsigyti tikrai gerą, savarankiškai gyventi įgalinantį vežimėlį dažnas neįgalusis turi imti paskolą.

Diskusijoje dalyvavę neįgalieji vieningai pritarė – vežimėlių kainos auga, o kompensacijos dydis jau ne vieni metai nesikeičia. Jie net prisiminė atvirkštinį procesą, kai 5 000 litų (arba 1 448 eurus) siekusi kompensacija buvo sumažinta iki 4 200 litų (arba 1 216 eurų).

Į neįgaliesiems aktualias problemas gilinosi ir diskusijoje dalyvavęs Seimo narys Povilas Urbšys. 

Vežimėlius galima įsigyti dviem būdais

TPNC Viešųjų paslaugų organizavimo ir kokybės kontrolės skyriaus specialistės, organizavimo ir metodų analitikės Vilijos Juškienės teigimu, aktyvaus tipo vežimėlius neįgalieji gali įsigyti dviem būdais: imti tą, kurį siūlo pagal viešųjų pirkimų konkursą nupirkęs TPNC, arba pirkti tiesiai iš įmonės ir vieną kartą per 5 metus gauti nustatytą kompensaciją (ne daugiau kaip 1 216 eurų). Praėjusiais metais TPNC nupirko 40 aktyvaus tipo vežimėlių (37 perduoti neįgaliesiems) ir išmokėjo kompensacijas už 118 pačių neįgaliųjų įsigytų vežimėlių. Pasak V. Juškienės, penktadalis neįgaliųjų nusiperka vežimėlius už kompensuojamą sumą.

Viešųjų paslaugų teikimo skyriaus socialinės priemonės vykdymo koordinatorė Panevėžio apskrityje Meilė Kielaitė sako, kad pernai jų skyrius iš TPNC buvo gavęs 3 aktyvaus tipo vežimėlius. Gydytojų paskyrimus turintys neįgalieji juos įsigijo ir nesiskundžia.

Norintys sudėtingesnės, jų poreikius labiau atitinkančios komplektacijos vežimėlių neįgalieji, juos gali įsigyti bet kurioje Europos Sąjungos šalyje. Tiesa, firmos, Lietuvoje turinčios savo atstovus, pačios vežimėlių neparduoda.

Žinoma, jeigu žmogus vežimėlį užsisako su būtinais papildomais priedais, jo kaina išauga, todėl, pasak daugelio neįgaliųjų, būtinai reikėtų peržiūrėti kompensacijos dydį. Vis dėlto Lietuvos žmonių su stuburo pažeidimais asociacijos vadovo Edmundo Buklio nuomone, padidinta kompensacijos suma neužtik­rins, kad bus lengviau nusipirkti vežimėlį – t.y., kad ir gamintojai nepakels jo kainos. Rinka į tai gali savaip sureaguoti.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) Tikslinės pagalbos ir vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Daiva Zabarauskienė sutiko, kad kompensacija maža, tačiau taip pat išsakė abejonę, ar ją padidinus neįgaliajam bus nauda. Seimo narys P. Urbšys siūlė peržiūrėti TPNC perkamų vežimėlių sąlygas – gal jose būtų galima numatyti, kad neįgaliųjų vežimėliai labiau atitiktų šių žmonių poreikius. Ir dar pa­analizuoti, kelių gamintojų vežimėliai šias sąlygas dabar atitinka. Gal jų pelnas ir yra didžiausia kliūtis, trukdanti atliepti neįgaliųjų poreikius.


Pasėsto laukia 3 metus

Vežimėliai – ne vienintelis neįgaliųjų rūpestis. Lietuvos žmonių su negalia sąjungos atstovė Ginta Žemaitaitytė sako jau trejus metus laukianti pasėsto į vežimėlį. SADM atstovės D. Zabarauskienės turimais duomenimis, neįgaliųjų aprūpinimo pasėstais poreikis yra tenkinamas 97,5 proc., tad kodėl jų reikia taip ilgai laukti? Tokią statistiką, ko gero, galima paaiškinti tuo, kad nesulaukdami nemokamo pasėsto šią būtiną priemonę neįgalieji perka patys.

TPNC direktorės Ilonos Ogurcovos teigimu, pasėstų nuo pragulų įsigijimo tvarka irgi panaši į vežimėlių: juos perka ir TPNC, ir yra galimybė įsigyti pačiam, tik šiuo atveju kompensacijos sąlygos, žinoma, kitokios. Pasėstų nuo pragulų įsigijimas kompensuojamas vieną kartą per 3 metus, o kompensacijos dydis – iki 70 proc. faktinių įsigijimo išlaidų, bet ne daugiau kaip 150 eurų. Deja, TPNC gaunamas finansavimas nepakankamas, lėšų trūksta ne tik pasėstams pirkti, todėl Ekspertų komisija sprendžia, kokioms priemonėms įsigyti jis turi būti paskirstytas.

J. Dumšos teigimu, už jo anatominius duomenis atitinkantį pasėstą jis neseniai mokėjo 330 eurų. Reali kaina bei kompensacijos suma ir šiuo atveju geroka skiriasi. „Kiek neįgaliųjų gali tai sau leisti?“ – klausė jis.

Ginta Žemaitaitytė (viduryje) pasėsto į vežimėlį laukia trejus metus. 

Vežimėlių remontas – neįveikiamų kliūčių ruožas?

Taip jau susiklostė, kad Lietuvoje beliko dvi technines pagalbos priemones, tarp kurių – ir neįgaliųjų vežimėlius remontuojančios įmonės – viena Klaipėdoje, kita – Vilniuje (trečioji taiso tik elektrinius vežimėlius). Šiuose miestuose gyvenantys rateliais judantys neįgalieji gali vadintis laimės kūdikiais, mat sušlubavus jų „antrosioms kojoms“ gali išsikviesti pagalbą ir netrukus vėl jais naudotis. UAB „Kasko group“ atstovas Ramūnas Sabaliauskas sako, kad devyniais iš dešimties atvejų neįgaliųjų vežimėlius ar kitas techninės pagalbos priemones įmonės meistrai suremontuoja jų naudotojų namuose ir šių darbų kokybe žmonės nesiskundžia. Tačiau kitoje jos aptarnaujamoje teritorijoje – t. y. visoje Lietuvoje, išskyrus Klaipėdos apskritį (joje remonto paslaugas teikia VšĮ „Likimo laiptai“), tokios pagalbos sulaukti nėra paprasta. R. Sabaliauskas neslepia – į tolimesnį miestą važiuoti remontuoti vieno vežimėlio ekonomiškai nuostolinga. Juolab kad remonto tvarkoje atsirado naujovė – sąskaitoje už šias paslaugas transporto išlaidos negali viršyti 10 proc. bendros sumos.

J. Dumša pasakojo neseniai pats susidūręs su situacija, kai sulūžo jo vienintelis vežimėlis. Panevėžys nuo Vilniaus toli, meistrų tektų ilgai laukti. Laimė, kad gavo pasiskolinti pakaitinį vežimėlį ir galėjo ramiai laukti meistrų. Tačiau ką daryti žmogui, kuris nežino, kur kreiptis, kam skambinti ieškant pagalbos?

Pasak J. Dumšos, aktyvesni, organizuotesni neįgalieji padangų pasikeisti važiuoja į dviračių centrus, sulūžus rėmui ar prireikus suvirinti kokią nors kitą detalę ieško šaltkalvių. Žinoma, tai kainuoja ne taip mažai, tačiau aktyvūs žmonės negali laukti, kol atvažiuos meistrai.

TPNC atstovė Panevėžio apskrityje M. Kielaitė tikina, kad tokiose situacijose bent iš dalies gali padėti TPNC – Panevėžio skyrius turi pakaitinį vežimėlį, kuriuo prireikus gali laikinai aprūpinti neįgalų asmenį. Tokios pagalbos galima sulaukti ir kituose miestuose, kur yra įkurti TPNC viešųjų paslaugų teikimo skyriai.

R. Sabaliauskas prisiminė atvejį, kai į Visaginą vyko tvarkyti vieno vežimėlio. Žinoma, tokia meistro kelionė buvo nuostolinga, bet dar labiau nustebino žinia, kad šiame mieste neįgalieji net nežino apie galimybę pasinaudoti nemokama vežimėlių remonto paslauga. Informacijos sklaida – vis dar didžiulė problema.

Diskusijos dalyviai priėjo prie bendros išvados – situacija pasikeistų suvienijus neįgaliaisiais besirūpinančiųjų jėgas: NVO savo nariams galėtų ne tik paskleisti informaciją, kur kreiptis sugedus vežimėliui, bet ir padėtų pasirūpinti pakaitiniu vežimėliu. Jos galėtų tapti ir tais koordinaciniais centrais, į kuriuos suplauktų informacija apie remontuotinų vežimėlių srautus, o susikaupus pakankamam jų kiekiui, praneštų apie tai meistrams. Juk dirbant kartu galima daug daugiau padaryti.

Aldona MILIEŠKIENĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt