16
T, Spa
15 Nauji straipsniai

Kultūros lobynai įspūdingi, bet prieinami ne visiems

Meninės-socialinės interakcijos „Angelų judėjimas“ dalyviai prie Jono Basanavičiaus paminklo.

Aplinka visiems
Nustatymai

„Kultūros paveldas: pažink ir pramogauk“ – kvietė sostinės senamiestyje išklijuoti plakatai. Jau antrą kartą Europos paveldo dienų kvietimui neatsispyrę Lietuvos žmonių su negalia sąjungos (LŽNS) meninės-socialinės interakcijos „Angelų judėjimas“ dalyviai nusprendė pasigrožėti Vilniaus, Ukmergės ir Kėdainių kultūros lobynais. Į kelionę leidęsi neįgaliųjų vežimėliais judantys ir juos lydintys žmonės norėjo ne tik kuo daugiau apie juos sužinoti, bet ir įsitikinti, ar jie visiems prieinami. 

Pažinti, sužinoti, patikrinti 

Irena Žemaitienė daugiau kaip 15 metų juda neįgaliojo vežimėliu. Be kultūrinės veiklos savo gyvenimo neįsivaizduojanti moteris pasakoja jau antrus metus tris rudens pradžios dienas skirianti kultūros paveldo objektams lankyti. Pernai kartu su menine-socialine interakcija „Angelų judėjimas“ tyrinėjo Marijampolės, Panevėžio ir Vilniaus kultūrines erdves, šiemet leidosi į Ukmergę ir Kėdainius, dar labiau pasigilino į sostinės senamiestyje įsikūrusių bažnyčių, cerkvių istoriją, jų svarbą mūsų krašto kultūrai.

„Lankydami kultūros paveldo objektus, pirmiausia negalią turintiems žmonėms norime suteikti galimybę pažinti, daugiau sužinoti apie kultūrinius mūsų krašto lobynus, – sako LŽNS projektų koordinatorė Ginta Žemaitaitytė, – tačiau nepamirštame ir pareigos patikrinti, ar šie objektai prieinami visiems.“ Pasak jos, šia akcija stengiamasi atkreipti kultūros paveldo valdytojų, turizmo specialistų bei visuomenės dėmesį, kad galimybės susipažinti su kultūros paveldo objektais būtų sudarytos kuo platesniam gyventojų ratui, tarp jų – ir žmonėms su negalia. Jau ne vienus metus įvairiuose šalies miestuose besilankantys angelai susitinka su visuomenės, įvairių įstaigų, organizacijų atstovais, stengiasi atkreipti jų dėmesį į universalaus dizaino reikalavimus, ragina taisyti jų neatitinkančias pastatų prieigas, viešąsias erdves.

Į Aušros vartų Dievo Motinos paveikslą akcijos dalyviai žvelgė iš tolo.

Bažnytinis paveldas atvėrė ne visas duris

Aušros vartai, Šv. Teresės bažnyčia, Šv. Dvasios cerkvė ir vienuolynas, Bazilijonų bažnyčia, Lietuvos nacionalinė filharmonija, Šv. Kazimiero bažnyčia, Vilniaus rotušė – tokį maršrutą „Angelų judėjimo“ dalyviai pasirinko pažinčiai su sostinės senamiesčio kultūros paveldu. Religinių statinių gausa jame – ne atsitiktinė. Pasak G. Žemaitaitytės, juos aplankyti panoro dauguma į šią akciją įsitraukusių dalyvių. Beje, tai vienas populiariausių ir sostinės svečių, užsienio turistų maršrutų.

Eisenos vedliu tapęs aktorius Darius Rakauskas iš anksto pasiruošė išsamius šių objektų pristatymus, tačiau akcijos dalyviai daug ką norėjo ir savo akimis pamatyti. Deja, bažnytinis paveldas atvėrė ne visas duris. Neįgaliųjų vežimėliais judantys angelai tik iš tolo galėjo pasigrožėti Aušros vartų Dievo Motinos paveikslu, nepateko ir į Šv. Teresės bažnyčią. Pamačiusi, kad išmontuotas vienoje aukštokų laiptų pusėje prie sienos įrengtas keltuvas, G. Žemaitaitytė neslėpė nuostabos. Tiesa, pasak jos, šiuo keltuvu neįgalieji beveik nesinaudojo, nes prie jo nebuvo nei įjungimo mygtuko, nei jokios informacijos ar telefono numerio, kam būtų galima paskambinti norint juo pasinaudoti. Vis dėlto sprendimas užuot tas klaidas ištaisius, ap­skritai atsisakyti keltuvo, neįgaliuosius nemaloniai nustebino.

Savarankiškai neįgaliojo vežimėliu atvykęs žmogus tikriausiai nepatektų ir į Šv. Dvasios cerkvę, mat ir čia reikėtų palypėti laiptais. Yra ir šoninės durys, tačiau jos užrakintos. Šįkart akcijos dalyviams pasisekė – atsirado pagalbininkų, kurie cerkvėje rado žmogų, galintį tas duris atrakinti. Bet jeigu atvyktum vienas, nebūtų į ką kreiptis pagalbos. Tai G. Žemaitaitytei patvirtino ir iš cerkvės neįgaliuosius išlydėjęs šių maldos namų patarnautojas.

Dar aukštesniais laiptais akcijos dalyvius pasitiko Bazilijonų bažnyčia. Tik prie Šv. Kazimiero bažnyčios įrengtu keltuvu rateliais judantys neįgalieji galėjo savarankiškai pakilti į šventovę.

„Angelų judėjimo“ vedlys Darius Rakauskas (antras iš kairės) su angelų palyda.

 Nors skirtingi, bet visi lygūs

Prie kultūros paveldo pažinimui skirtos meninės-socialinės interakcijos prisijungė ir būrelis žmonių iš Vilniaus vaikų ir jaunimo pensiono. „Angelų judėjime“ dalyvaujame pirmą kartą, – šypsojosi pensiono socialinė darbuotoja Violeta Medelienė. – Pasimatavom angelų sparnus – puikiai su jais jaučiamės.“

Rateliais judančių žmonių šioje grupėje nebuvo, tad didesnių rūpesčių interakcijos dalyviai nepatyrė. Vis dėlto daug keliauti mėgstantys pensiono gyventojai, pasak V. Medelienės, yra patyrę visko. Kyla įvairiausių prieinamumo problemų. Viena tokių – retame mieste galima rasti... tualetą.

„Mes ir patys vykdome panašų projektą „Pažink savo šalį“, – pasakoja V. Medelienė. – Per pusantrų metų apsilankysime visuose 10 šalies regionų. Ką tik grįžome ir Marijampolės. Jau buvome išvažiavę į Alytų, Panevėžį, Tauragę. Iki kitų metų gegužės apkeliausime visą Lietuvą. O šita akcija siejasi su mūsų įstaigos prioritetais – esame visi lygūs. Kuo daugiau eisime į viešas erdves, kuo labiau būsime matomi, tuo geriau visuomenė mus pažins ir supras“.

 

Ginta Žemaitaitytė neslėpė nuostabos: kur dingo prie šios sienos buvęs keltuvas?

Regionų kultūros paveldo objektų prieinamumas – po rekonstrukcijos

„Angelų judėjimo“ dalyviai domėjosi ir regionuose esančiais kultūros paveldo objektais. Ukmergėje prie akcijos dalyvių prisijungė savivaldybės meras Rolandas Janickas, mero pavaduotoja Agnė Balčiūnienė, Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausioji specialistė Sonata Vitaitė. Pasak G. Žemaitaitytės, toks rajono vadovų dėmesys nuteikė viltingai.

Vis dėlto nemažai kultūros paveldo objektų turinti Ukmergė tikrai dar ne viską padarė, kad visiems būtų galima laisvai grožėtis ten esančiomis kultūros vertybėmis. Prie daugelio iš jų interakcijos dalyviai pasigedo tinkamų prieigų: šaligatvių trinkelės nelygios, nėra nuolydžių, vedimo takų regėjimo negalią turintiems žmonėms. Savivaldybės atstovai atidžiai klausėsi neįgaliųjų pastabų, stengėsi įsidėmėti jų patarimus. Pasak mero, jie labai pravers netrukus prasidėsiančios miesto rekonstrukcijos specialistams. Prireikus išsamesnių konsultacijų akcijos dalyviai siūlė pasitarti su prieinamumo reikalus gerai išmanančiu rateliais judančiu ukmergiškiu Mariumi Kuprioniu.

Viešėdami Ukmergėje, akcijos dalyviai nepraleido progos pasižvalgyti ir nuo, ko gero, vienintelio šalyje neįgaliesiems pritaikyto piliakalnio. I. Žemaitienė neslepia – savarankiškai jo viršūnės pasiekti nepavyko, teko prašyti, kad kas nors stumtelėtų vežimėlį.

„Savivaldybės vadovai mus patikino, kad po rekonstrukcijos miestas bus daug prieinamesnis specialiųjų poreikių turintiems žmonėms, – sako G. Žemaitaitytė ir priduria, kad panašių pažadų prieinamumo reikalais besidomintiems neįgaliesiems teko išgirsti ne viename mieste. – Iš tikrųjų daugelyje vietų dabar galima pamatyti stendus, skelbiančius, kad vienas ar kitas miestas tvarkosi. Svarbu, kad projektuojant šias rekonstrukcijas būtų atsižvelgiama į universalaus dizaino principus. Manau, kad šie mūsų apsilankymai, priminimai apie aplinkos prieinamumą visiems – labai laiku.“

Į Šv. Kazimiero bažnyčią galima patekti šalia jos esančiu keltuvu.

Muziejaus po atviru dangumi laukia iššūkiai

G. Žemaitaitytė neslepia, kad ypač daug tikėtasi iš viešnagės Kėdainiuose, juk šio miesto senamiestis – muziejus po atviru dangumi, pasakojantis turtingą miesto ir Lietuvos istoriją. Vis dėlto tik atvykus į akcijos pradžios vietą Senosios rinkos aikštėje tapo aišku, kad keliauti ir žvalgytis į miesto įdomybes nebus lengva – rateliais judantiems žmonėms grindinys visiškai nepritaikytas. Ne ką mažiau iššūkių laukė ir toliau. „Keliaujant numatytu maršrutu nuo Daugiakultūrio centro, kuris įsikūręs vienoje iš dviejų greta esančių sinagogų, aplankius Evangelikų reformatų bažnyčią su ten besiilsinčiais Rad­vilų giminės palaikais, užsukus apžiūrėti škotų pirklio Jono Arneto XVII a. sumūrytą namą su išlikusiu autentišku išorės ir vidaus planu, aplankius Šv. Juozapo bažnyčią iki Didžiosios rinkos aikštės, atsipalaiduoti ir stengtis pajausti XVII a. miesto dvasią nelabai galėjome, – pasakoja šios akcijos iniciatorė. – Nuolat reikėjo būti budriems ir įsitempusiems: kaip užvažiuoti ar nusileisti nuo net prie perėjų nuolydžių neturinčių šaligat­vių. Aklųjų vedimo takų iki Didžiosios rinkos aikštės taip pat nėra.“

Rotušės pastate įsikūręs Turizmo ir verslo informacijos centras irgi neprieinamas žmonėms, judantiems neįgaliųjų vežimėliais: nuo gatvės pusės trūksta informacijos, kad įėjimas iš kiemo pusės, o ten įrengtu stačiu pandusu nesiryžo užvažiuoti nė vienas neįgalusis.

Labiausiai, pasak G. Žemaitaitytės, akcijos dalyvius nuliūdino grubaus paviršiaus granito plokštėmis išklotas Didžiosios rinkos aikštės grindinys, itin nepatogus keliauti judantiems vežimėliais ar sunkiai vaikštantiems žmonėms. Aplink aikštę įrengta kažkas panašaus į aklųjų vedimo linijas, kuriomis net akcijoje dalyvavę Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos atstovai nežinojo kaip naudotis.

Rajono mero Valentino Tamulio ir vyriausiojo architekto Ryčio Vieštauto, kurie su akcijos dalyviais praėjo visą maršrutą ir, atrodo, tikrai įsiklausė į žmonių pastabas, laukia nemenki iššūkiai, norint padaryti miestą draugiškesnį specialiųjų poreikių turintiems žmonėms.

Aldona MILIEŠKIENĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt