Požiūrio lūžis – nuo negalios iki galios

Pradžia  
„Bičiulystės“ naujausiame numeryje  
Apie LND veiklą, neįgaliųjų gyvenimą  
Savaitraščio prenumerata  
2 proc.  
Leidybos ir platinimo finansavimo projekto įgyvendinimas  
„Bičiulystės“ istorija  
Požiūrio lūžis – nuo negalios iki galios  
Viešieji pirkimai  
Kontaktai
Redakcijos
paslaugos
Skelbimai ir
reklama
Siųskite mums
naujienas
LT
EN
į titulinį

Pradžia

Gyvenimo kokybei neįgaliojo vežimėlyje svarbus netgi pasėstas

 

Socialiniai tinklai – ne tik populiari bendravimo priemonė, bet ir puiki galimybė sužinoti apie įvairias naujoves ir netgi gauti vertingų dovanų. Tuo neseniai įsitikino du rateliais judantys jaunuoliai – Vilma Lukoševičiūtė ir Aurimas Kosteckas. Facebook tinkle aptikę techninės pagalbos priemones neįgaliesiems tiekiančios UAB „Kasko Group | Kid-Man“ kvietimą įvertinti naują vokiečių gaminamą pasėstą, pasidalyti šia informacija su kitais ir netgi gauti jį dovanų, šia galimybe pasinaudojo. Ir gavo ne vieną, o du modernius pasėstus.

 

Vilma Lukoševičiūtė ir Aurimas Kosteckas džiaugiasi gavę vertingą dovaną.

 

Netradicinis būdas pristatyti naujus gaminius

UAB „Kasko Group | Kid-Man“ pagrindinė veikla – didmeninė prekyba kompensacinės, slaugos ir neįgaliųjų technikos priemonėmis. Tačiau įmonė visada ieško būdų tas priemones kuo patraukliau pristatyti jų naudotojams. Pardavimų vadovo asistentė rinkodarai Aina Žurankovaitė pasakoja, kad įvedant į Lietuvos rinką naują vokiečių gamybos vežimėlio pasėstą, nutarta juo sudominti Facebook tinklo draugus. „Kid-Man nori padovanoti naują pripučiamą pasėstą Conform. Dovanos vertė apie 200 eurų, todėl už dovaną norėsime Jūsų šypsenos ir nuotraukos su pasėstu. Kviečiame dalintis šia nuotrauka ir komentaruose pažymėti save ar savo draugą. Dovanos gavėją išrinksime iš komentaruose pažymėtų žmonių burtų keliu“, – interneto platybėse netruko pasklisti tokio turinio bendrovės žinutė. Įmonės atstovai atidžiai skaitė ją lydėjusius komentarus. Pasak A. Žurankovaitės, kai kurių internautų atsiliepimai nustebino – vienam šis pasėstas esą praverstų žvejyboje, kitam – prie šašlykinės patogiai pasėdėti. Vis dėlto dauguma suprato jo tikrąją paskirtį. Maloniai nuteikė Aurimo ir Vilmos reakcija. Rateliais judantis vaikinas pasiūlė šią dovaną skirti Vilmai, o ši – Aurimui. „Iš pradžių planavome padovanoti tik vieną pasėstą ir jo laimėtoju jau buvome išrinkę Aurimą. Tačiau draugiškas jaunuolių poelgis visus labai sujaudino, todėl nutarėme apdovanoti juos abu“, – šypsojosi A. Žurankovaitė. Šiam sumanymui pritarė ir pasėsto gamintojai, prie neįgaliesiems skirtos priemonės dar pridėję ir dovanų.

 

Kartu su pasėstais vokiečiai atsiuntė ir kitokių dovanų.

 

Pragulos – gerai pažįstama problema

Aurimas neslepia nesitikėjęs, kad galėtų laimėti pasėstą, nors savajame komentare ir parašė: „Man reikėtų, bet aš padovanočiau Vilmai.“ Vaikinas gerai žino, koks jis reikalingas vežimėliu judančiam žmogui. Beveik dvejus metus dėl skausmingų pragulų Aurimas praleido gulėdamas ant pilvo, iškentė sunkią operaciją, ilgai reabilitavosi.

Negalia A. Kostecką užklupo netikėtai. Tiesiog atsibudęs vieną rytą suprato, kad negali pajudinti kojų. Vaikinas ilgokai mintyse ieškojo jį ištikusio paralyžiaus priežasčių. Tačiau išskyrus tai, kad prieš savaitę žaidė krepšinį, o po to gerokai sušilęs palindo po šaltu dušu, nieko daugiau negalėjo prisiminti. Medikai diagnozavo stuburo slankstelių nervų uždegimą. Buvo svarstoma ir dar viena negalios priežastis – sausgyslių užkalkėjimas, tačiau vis dėlto apsistota ties pirmąja diagnoze.

Aurimas prisimena, kad prieš 15 metų ją konstatavę medikai nesiėmė jokio specialaus gydymo. O negalia pradėjo reikštis įvairiomis formomis. Pirmiausia – stipriai krito kraujospūdis. Jo matavimo aparatui parodžius skaičius 80 su 40 Aurimas atsidūrė reanimacijos palatoje. Paskui ėmė varginti pragulos. Dėl jų vaikiną perkėlė į Vilkpėdės slaugos ligoninę, tačiau situacijai tik blogėjant išvežė į tuometinę Šv. Jokūbo ligoninę. Nebuvo kitos išeities, tik operuoti kumščio dydžio žaizdas, pašalinti visus apmirusius audinius. Teko persodinti ir odą – nuo kojos paimtais jos lopais chirurgai uždangstė gilias žaizdas. Gijimas buvo ilgas ir skausmingas. Reabilitacijai skirto laiko nepakako. Kone porą metų Aurimas negalėjo apsiversti ant nugaros. Raumenys sunyko, perpus sumenko ir daugiau kaip 100 kg svėrusio vaikino svoris.

Neįgaliojo vežimėlis, be kurio iš gerokai užsitęsusio krizinio laikotarpio pagaliau ištrūkęs vaikinas nebegalėjo gyventi, jam reiškė visišką priklausomybę nuo kitų žmonių. Aurimas neslepia, kad ne kartą galvoje net buvo šmėkštelėjusi mintis nebetęsti tokios egzistencijos.

 

Dovanas neįgaliesiems perdavusios „Kasko Group | Kid-Man“ darbuotojos A. Žurankovaitė (kairėje) ir R. Besekirskienė (dešinėje).

 

Nors jėgos silpsta pamažu...

Visai kitaip į namuose atsiradusį neįgaliojo vežimėlį reagavo V. Lukoševičiūtė. Merginai jis asocijavosi su galimybe laisviau judėti, geriau jaustis, dalyvauti stovyklose.

Vilmai diagnozuota genetinė liga – progresuojanti raumenų distrofija. Pirmuosius jos požymius mergina pajuto dar būdama 10 metų. Ėmė vis dažniau už ko nors užkliūti, nugriūdavo, greičiau pavargdavo. Ir eisena pasikeitė – pradėjo krypuoti. Bene porą metų į medikus nesikreipė. Pasak jos, ligos požymiai nebuvo labai ryškūs, tad vis tikėjosi, kad viskas susitvarkys savaime. Deja...

Vilmai buvo maždaug 12 metų, kai gydytojai jai diagnozavo raumenų distrofiją, tačiau tikslaus jos tipo nenustatė. O nuo to, pasak Vilmos, labai priklauso, kokia ateitis laukia. Mergina prisimena, kad prieš kelerius metus dar lankėsi Genetikos centre Santariškėse. Ten darė biopsijas, siuntė į Vokietiją. Bet tikslesnio atsakymo taip pat negavo – esą per daug sunykę raumenys ir jau nebegalima nieko nustatyti. Tik prieš 3 ar 4 metus Latvijoje atliktas specialus kraujo tyrimas diagnozę patikslino – Vilmą vargina liemens, galūnių raumenų distrofija.

Liga progresuoja pamažu. Vidurinę mokyklą mergina dar baigė kartu su savo bendraamžiais, o paskutiniaisiais magistrantūros studijų Vytauto Didžiojo universitete metais (Vilma pasirinko taikomosios matematikos studijas), jau prireikė neįgaliojo vežimėlio.

Po kurio laiko su aukštojo mokslo diplomu į gimtuosius Kaišiadoris grįžusi mergina įsidarbino neįgaliųjų socialinėje įmonėje „Printėja“. Nors maketuotojos darbas su taikomąja matematika neturi nieko bendro, tačiau Vilmai jis labai patinka. Pusantrų metų čia dirbanti mergina randa erdvės kūrybinėms paieškoms, naujoms idėjoms. Pernai jos sukurtas logotipas Šiauliuose rengtam neįgaliųjų festivaliui „Nenusigręžk“ buvo pripažintas geriausiu.

Kadangi Vilma „Printėjoje“ dirba tik tris dienas per savaitę, lieka laiko mieliems užsiėmimams – mergina mėgsta piešti mandalas. Silpnos rankos šiam pomėgiui netrukdo – riešai, pirštai jai vis dar paklūsta. Ji netgi ruošiasi rudenį surengti savo pieštų mandalų parodą...

 

Svajonėse – savi namai ir savarankiškas gyvenimas

Gyvenimas neįgaliojo vežimėlyje – didelis iššūkis, susijęs su daugybe dalykų. Aurimui buvo sunkiausia išmokti persėsti į vežimėlį, pačiam sukti ratus, įveikti kliūtis. Pasak jo, niekas nemokė, kaip tai daryti, pačiam teko viską atrasti. Ir pajusti, kaip gyvenimo kokybė priklauso nuo paprasčiausių dalykų – netgi nuo vežimėlio pasėsto. Todėl Aurimas labai atidžiai apžiūrėjo iš atskirų oro kamerų susidedantį Conform pasėstą, pats jį prisipūtė, išbandė. Ir patikino, kad atsisėdęs ant jo jaučiasi nepalyginti patogiau nei ant savo senosios, jau stipriai susidėvėjusios pagalvėlės. Gauti naują, pasak A. Kostecko, nėra lengva. Techninės pagalbos neįgaliesiems centras pasėstus kompensuoja tik kartą per 3 metus, o jeigu nori geresnio, brangesnio, reikia ir dar ilgiau palūkėti.

V. Lukoševičiūtė taip pat užsiminė turinti rūpesčių dėl savojo. Prieš porą metų gautas pasėstas jau nebeatlieka savo funkcijos – gelio užpildui susisluoksniavus su porolonu jis pasidarė nepatogus, atsirado pavojus susiformuoti praguloms. Mergina džiaugėsi, kad visas problemas išspręs naujasis pasėstas.

„Kid-Man“ darbuotojai atsižvelgė į jaunuolių prašymą jiems skirti skirtingo aukščio pasėstus, tad galės išbandyti, kuris labiau atitinka jų poreikius. Ir su draugais šia patirtimi pasidalyti – atsiėmę dovanas jiedu tą pačią dieną išvažiavo į Monciškes.

Facebook tinkle susipažinę jaunuoliai kol kas gyvena su tėvais, tačiau svajoja apie savus namus, savarankišką gyvenimą.

 

Aldona MILIEŠKIENĖ

Autorės nuotr.

 

„Bičiulystė“, 2016, Nr. 28; www.biciulyste.lt