Požiūrio lūžis – nuo negalios iki galios

Pradžia  
„Bičiulystės“ naujausiame numeryje  
Apie LND veiklą, neįgaliųjų gyvenimą  
Savaitraščio prenumerata  
2 proc.  
Leidybos ir platinimo finansavimo projekto įgyvendinimas  
„Bičiulystės“ istorija  
Požiūrio lūžis – nuo negalios iki galios  
Viešieji pirkimai  
Kontaktai
Redakcijos
paslaugos
Skelbimai ir
reklama
Siųskite mums
naujienas
LT
EN
į titulinį

Pradžia

Neįgalieji įrodė: mes esame ir galime

 

Lietuvos žmonių su negalia sąjunga kartu su Lietuvos neįgaliųjų draugija surengė po visą šalį pasklidusią akciją „Mes esame“, per kurią domėjosi viešosios aplinkos prieinamumu. 18 miestų ir miestelių nevyriausybinės neįgaliųjų organizacijos vertino jiems svarbių medicinos, kultūros, prekybos bei kitų objektų pritaikymą, prie apskritojo stalo diskutavo, ką reikėtų padaryti, kad žmonės su negalia visur galėtų judėti laisvai ir nevaržomai.

 

Be pagalbos neįgaliesiems būtų sunku.

 

Akcijos metu – renginių įvairovė

Išskirtinis akcijos „Mes esame“ bruožas – didelė renginių įvairovė. Akcijoje dalyvavusios nevyriausybinės neįgaliųjų organizacijos galėjo pasirinkti joms priimtinesnę, aktualesnę renginių organizavimo formą: sukviesti visus prie apskritojo stalo, subūrus komandą imtis neįgaliesiems svarbių objektų patikros ar pasirinkus maršrutą pakeliauti po savo miestą ir įvertinti, ar jis draugiškas visiems. Poroje miestų neįgalieji surengė simuliacinę situaciją „Pasikeiskime tik vietomis, o ne gyvenimais“, kurios metu siūlė išbandyti neįgaliojo vežimėlį; poroje, pasitelkę į pagalbą policiją, organizavo automobilių statymo patikros akciją, domėjosi, ar vairuotojai nepiktnaudžiauja neįgaliesiems skirtomis stovėjimo vietomis.

Alytiškiai dar labiau išplėtė akcijos ribas – vien žinia „Mes esame“, jie nepasitenkino. Pareiškę „Mes galime“, surengė didžiulę konferenciją su solidžiais pranešimais, diskusijomis, Švedijos ir Lietuvos neįgaliųjų valią ir ryžtą atskleidžiančių nuotraukų paroda. Neseniai iš stažuotės Švedijoje grįžusi Alytaus neįgaliųjų reikalų komisijos narė Kristina Dūdonytė pasidalijo savo pastebėjimais, kaip Skandinavijos šalyse sprendžiamos aplinkos pritaikymo problemos, o Neįgaliųjų reikalų departamento direktorės pavaduotoja Jolanta Šliužienė papasakojo, kaip Lietuvoje pritaikomos universalaus dizaino idėjos. Nemažai dėmesio konferencijoje skirta ir anksčiau Neįgaliųjų reikalų komisijos susitikimuose pristatytoms pagrindinėms Alytaus miesto pritaikymo problemoms.

 

Į „turistinį žygį“ išsiruošę sostinės neįgalieji domėjosi senamiesčio prieinamumu.

 

Zarasuose – net 5 renginiai

Labai rimtai akcijai „Mes esame“ pasirengė Zarasų krašto žmonių su negalia sąjunga. Čia surengti net 5 viešosios aplinkos prieinamumą analizuojantys renginiai: neįgalieji žvalgėsi po Zarasus, patikrino apie 20 objektų, kartu su jų savininkais, neįgaliaisiais, savivaldybės atstovais surengė apskritojo stalo diskusiją, negalios neturintiems pareigūnams pasiūlė išbandyti neįgaliojo vežimėlį, policijai padedant tikrino automobilių stovėjimo aikšteles.

Organizacijos pirmininkė Olga Ludziš neslėpė: situacija Zarasuose liūdnoka, tačiau ne beviltiška. Kai kur reikia visai nedaug, kad neįgalieji galėtų jaustis patogiai, kai kur – būtina iš esmės keisti požiūrį. Kartu su rateliuose sėdinčiais jaunuoliais apsilankius bibliotekoje paaiškėjo, kad ją pritaikant nepagalvota apie elektriniais vežimėliais judančius žmones. Tarkime, tualetu pasinaudoti jie negalėtų. Galimybės laisvai judėti neturėtų varžyti ir koridoriuose, kitose patalpose sustatyti baldai, kiti daiktai. Pasak O. Ludziš, iki neįgaliųjų apsilankymo apie tai nepagalvoję bibliotekos darbuotojai pažadėjo, kad tai, kas nuo jų priklauso, bus sutvarkyta.

Akcijos dalyviai aplankė ir naują, miesto pasididžiavimu tapusį objektą – Zarasų ežero Didžiąją salą, piktinosi, kad ji neįgaliesiems sunkiai prieinama.   Pirmininkė neslepia jau 5 metus „kariaujanti“, kad apžvalgos rato prieigose būtų paklota viena papildoma terasinė lenta ir taip išspręsta neįgaliesiems nepatogumų kelianti problema.  Atrodytų, konfliktui įsiplieksti čia nėra nė mažiausio pagrindo, tačiau netgi problema, kurią galima taip paprastai išspręsti, iš mirties taško nejuda.

Patys neįgalieji pasiūlė ir kaip bent iš dalies būtų galima rasti išeitį dėl nepritaikyto pastato, kuriame įsikūręs Socialinės paramos skyrius ir Zarasų miesto bei rajono seniūnijos. „Jeigu jau nėra kitos išeities, reikėtų bent skambučius įrengti, kad būtų galima pasikviesti šių įstaigų darbuotoją“, – sakė O. Ludziš.

Neįgaliųjų vadovę stebina ir atsakingų savivaldybės atstovų požiūris į situaciją Sporto mokykloje. Neįgalieji neturi kur mankštintis, sportuoti, o pastatas visą dieną stovi tuščias, įvairūs užsiėmimai, treniruotės čia dažniausiai prasideda tik pavakariais. Tiesa, neįgaliesiems pastatas visiškai nepritaikytas. O ar neįmanoma to padaryti? „Viską lemia požiūris“, – atsidūsta O. Ludziš.

Jam keisti buvo sumanytas dar vienas renginys. Bent trumpam atsisėsti į neįgaliųjų pasiūlytus vežimėlius, patirti, kaip jaučiasi jais judantys žmonės, sutiko tik du akcijos dalyviai – Zarasų miesto seniūnė Olga Podolskienė ir savivaldybės tarybos narys Ignas Zavadskas. O. Podolskienė šią patirtį įvertino kaip neįkainojamą pamoką, paskatinsiančią visai kitomis akimis pažvelgti į supančią aplinką.

Puikia pamoka akcija tapo ir geranoriškai prie jos prisijungusiems policijos darbuotojams. Tik iš neįgaliųjų jie sužinojo apie visoje Europoje galiojančią neįgaliųjų automobilių statymo kortelę, pažadėjo atkreipti dėmesį, kad galimybę stovėti pažymėtose vietose turi tik ja, o ne paprastu neįgaliojo ženklu pažymėti automobiliai. Beje, net ir jokiu ženklu nepažymėtų automobilių neįgaliųjų vietose netrūksta.

O. Ludziš patikino, kad ši akcija tebuvo pradžia. Jau ruošiamos rekomendacijos, kurios bus išsiuntinėtos patikrintų objektų savininkams, organizacijoms. O paskui jie vėl domėsis, ar vyksta kokie nors pokyčiai. O. Ludziš nuomone, norint, kad situacija keistųsi, reikia ir tokias akcijas dažniau organizuoti, ir mokymus įvairiose organizacijose rengti, ir didesnės atsakomybės iš projektus rengiančiųjų, pastatus statančiųjų reikalauti.

 

Trūksta tik vienos terasinės lentos.

 

Apskritojo stalo diskusijose – konstruktyvūs sprendimai

Populiariausias akcijos „Mes esame“ renginys – apskritojo stalo diskusijos. Jos buvo surengtos net 11-oje šalies miestų. Per 30 žmonių į tokią diskusiją susirinko ir Garliavoje. Neįgaliųjų draugijos pirmininkė Vitalija Gabartienė džiaugėsi, kad pokalbis buvo dalykiškas ir konstruktyvus. Visus savo rūpesčius neįgalieji galėjo išsakyti tiesiogiai Kauno rajono savivaldybės atstovams: vicemerui Kęstučiui Povilaičiui, Socialinės paramos skyriaus vedėjai Margaritai Venslovienei, seniūnams ir kt. Daugiausiai buvo kalbama apie transporto, susisiekimo problemas. Pasak V. Gabartienės, draugija neturi transporto priemonės, todėl į savo veiklas negali įtraukti atokesnėse seniūnijose, pavyzdžiui Rokuose, gyvenančių neįgaliųjų. Per apskritojo stalo diskusiją rasta išeitis – pažadėta, kad Socialinių paslaugų centro autobusiukas nustatytomis dienomis atveš neįgaliuosius į draugiją, pavėžės į gydymo įstaigas.

Pažadėta išspręsti ir dar vieną problemą – Rokų seniūnijoje esančiame Girininkų kaime į kitą vietą perkelti pėsčiųjų perėją. Prie prieš porą metų uždarytos mokyklos įrengta perėja beveik niekas nesinaudoja, o prie parduotuvės, kur yra autobusų stotelė ir perėja būtina, jos nėra. Po apskritojo stalo diskusijos ir pačioje Garliavoje turėtų atsirasti papildoma autobusų stotelė.

Neįgaliųjų draugijos pirmininkės V. Gabartienės nuomone, tokios akcijos, diskusijos – labai reikalingos. Nors garliaviškiai rajono savivaldybės dėmesio stoka nesiskundžia, tačiau tokie susitikimai savivaldybės atstovams leidžia išgirsti daugiau neįgaliųjų nuomonių, padiskutuoti.

Šiai nuomonei pritaria ir Šakių rajono neįgalieji. Šioje savivaldybėje apskritojo stalo diskusija apie viešosios aplinkos prieinamumą buvo surengta Neįgaliųjų draugijos ir Šakių krašto žmonių su negalia sąjungos pastangomis. Neįgaliųjų draugijos pirmininko pavaduotoja Edita Zabramskienė pasakojo, kad dar pernai savivaldybės mero potvarkiu buvo sudaryta speciali darbo grupė, turėjusi išsiaiškinti, kaip Šakių rajono viešoji aplinka pritaikyta neįgaliųjų poreikiams. Joje dalyvaujantis draugijos pirmininkas Saulius Rakauskas kartu su kitais šios komisijos nariais, tarp kurių yra ir Aklųjų ir silpnaregių sąjungos atstovė, patikrino ir įvertino ne vieną neįgaliesiems svarbų objektą. Daugiausia dėmesio buvo skirta gydymo įstaigų prieinamumui, apžiūrėti ir neįgaliųjų dažnai lankomi kultūros, prekybos objektai. Pasak E. Zabramskienės, yra ne vienas pavyzdys, kai įvairių statinių savininkai geranoriškai sureagavo į neįgaliųjų pastabas. Štai prie „Aibės“ parduotuvės atsirado ir neįgaliesiems skirta automobilių statymo vieta, ir nuolydis. Parduotuvės savininkai neprieštaravo ir dėl skiriamosios juostos akliesiems įrengimo, tik iš karto paprašė jų konsultacijos, kaip tinkamai tai padaryti.

Vardydama savo eilės dar laukiančius pritaikyti būtinus statinius, E. Zabramskienė užsimena ir apie ligoninę, ir apie prie parapijos namų įsikūrusią kavinę. Pasak jos, žmones piktina ir tai, kad įrengiant naujus šaligatvius nepagalvota apie nuolaidžius bortelius.

 

Turistinis žygis po Vilniaus senamiestį neįgaliųjų neįkvėpė

6 vietose akcijos dalyviai pasirinko keliones po savo miestą. Vilniaus neįgaliųjų nevyriausybinės organizacijos nutarė išmėginti turistų itin mėgstamą maršrutą sostinės senamiesčiu nuo Rotušės iki Katedros aikštės. Čia tikrai yra kuo pasigrožėti, kur apsilankyti. Deja, neįgaliųjų galimybės visa tai patirti – gerokai menkesnės. Į daugelį pastatų, kultūros objektų galima pažvelgti tik iš tolo, nes artimesnei pažinčiai kelią pastoja laiptai.

Jeigu akcijos dalyviams būtų nepadėję iš kino bei televizijos ekranų gerai pažįstami superherojai, judantieji neįgaliųjų vežimėliais nebūtų patekę nei į Rotušės pastate įsikūrusį Turizmo informacijos centrą, nei į knygyną ar didžiąją daugumą parduotuvių. Nepavyko neįgaliesiems pasižvalgyti ir iš remontuojamos Šv. Jonų bažnyčios varpinės. Tiesa, į akademiniais, kultūros renginiais garsėjančią Šv. Jonų bažnyčią superherojai rateliuose sėdinčius neįgaliuosius nesunkiai užstūmė čia įrengtu metaliniu pandusu, todėl jie galėjo pasiklausyti gidės pasakojimo apie šventovės praeitį.

„Turistinio žygio“ dalyviai dalijosi ekspromtu kilusiais pasiūlymais, kaip sostinės senamiestį padaryti patogų visiems. Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Algirdas Šešelgis siūlė parengti lankstinukų, kuriuose būtų pateikti nedidelių parduotuvių, kavinių, kitų objektų pritaikymo variantai, konkretūs pavyzdžiai, aptarti juos su tų pastatų savininkais. Premjero padėjėjos Genovaitės Paliušienės nuomone, šio turistinio maršruto pritaikymas visiems vilniečiams ir sostinės svečiams galėtų tapti gera magistro darbo tema. Lietuvos neįgaliųjų forumo prezidentės Dovilės Juodkaitės teigimu, su būsimaisiais projektuotojais, architektais jau tariamasi dėl pažintinės paskaitos apie neįgaliesiems aktualius pritaikymus, o kultūros objektų prieinamumas netrukus bus aptartas su Kultūros ministerijos atstovais.

Akcija „Mes esame“ savo tikslą pasiekė – paskatino iš naujo pažvelgti į aplinkos prieinamumo problemas. Tačiau labai svarbu, kad tai nebūtų vienkartinė akcija, kad viešosios aplinkos pritaikymas liktų nevyriausybinių organizacijų dėmesio centre.

 

Aldona MILIEŠKIENĖ

 

„Bičiulystė“, 2016, Nr. 37; www.biciulyste.lt